Jėzus vėl kalba apie savo karalystę palyginimais. Tai jo pamėgtas kalbos būdas. Praėjusio sekmadienio palyginimas pirmiausia vaizdavo dangaus karalystę, jos sandarą (kviečiai ir raugės), jos funkciją (raugas tešloje) ir jos augimą (garstyčios grūdelis), o šį sekmadienį kalbama apie pirklį, ieškantį brangių perlų, ir apie radusį dirvoje lobį ūkininką. Šie palyginimai pirmiausia byloja apie žmogaus nuostatą…
Dangaus karalystė panaši į žmogų, kuris dirvoje pasėjo gerą sėklą. Dangaus karalystė panaši į garstyčios grūdelį. Dangaus karalystė panaši į raugą. Šių trijų sakinių pakanka suprasti, kad Jėzus čia kalba apie dangaus karalystę, esančią vis dėlto žemėje. Vien tik žemėje yra vieta augti augalams ir piktžolėms, vien tik žemėje yra tešlos, kurią reikia rauginti. Galutinėje…
Pats vidurvasaris. Tai laikas, kai visa gamta subręsta ir imamas derlius. Anot šv. Pranciškaus, geroji „motina žemė” duoda žmogui sėklos sėjai ir duonos valgymui (I skaitinys). Pasikartoja didysis metinis duonos padauginimo stebuklas, netgi nepaisant to, jog dėl jo reguliarumo ir įprastumo jį priimame abejingai ir net nedėkingai. Tačiau liturgijoje šie didieji gamtos momentai, tvarkantys žmogaus…
Iš šios Evangelijos ištraukos tarsi dvelkia pagarbos ir Dievo baimės jausmas. Savo skurdžiais žodžiais bandome prisiliesti prie intymaus Tėvo ir Sūnaus dialogo. Į šį dialogą įvesdinti gali tik ne mūsų, ne žmogiška galia. Tai ta Dvasia, kuri džiaugsmo impulsu įkvepia Jėzų kalbėtis su Tėvu žmonių akivaizdoje. Evangelistas Lukas šį pasakojimą pradeda tokiais žodžiais: „Tuomet jis…
Šiandienos Evangelijos skaitinyje yra dvi skirtingos temos. Pirmosios santrauka galėtų būti „sekti Jėzų iki mirties”, o antrosios – „priimti Jėzų broliuose”. Šios dvi temos turi bendrą objektą ir subjektą – tai mes ir Kristus. Jos nušviečia mūsų santykio su Kristumi aspektus. Pirmajame skaitinyje girdime apie paprastą ir šiltą svetingumo gestą. Moteris šunemietė kiekvieną kartą priima…
Klausydami šio Evangelijos skaitinio galime įsivaizduoti klausą paskaitos. Tačiau auditorijoje nėra nei projektoriaus, nei rašomosios lentos. Šį rytą Jėzus mato paniurusius, anaiptol netrykštančius entuziazmu mokinių veidus. Priežastis yra paprasta: išvakarėse Jėzus kiek atvėsino jų įkarštį paskelbdamas apie jų laukiančius persekiojimus. Išgirdę apie išmėginimus (Mt 10, 24 – 25) mokiniai neatrodo sužavėti jų laukiančia perspektyva. Taigi…
Šiandienio pasaulio skurdas yra didesnis, negu įstengiame įsivaizduoti. Jungtinių Tautų dokumentai rodo, jog dviem ar trims ketvirtadaliams žmonijos trūksta būtiniausių dalykų. Su kokiu įkarščiu žemėje turėtume ieškoti skurdo dykynių, kad amžių pabaigoje išgirstume Kristaus balsą: „Aš buvau išalkęs, ir jūs mane pavalgydinote” (Mt 25, 3). Bet yra ir kitokių vargšų, kurie kiekvieną sekmadienį sėdi stadionuose…
Kristaus Kūnas ir Kraujas Mes skelbiame, Viešpatie,tavo mirtį ir išpažįstametavo prisikėlimą, kol Tuateisi garbėje. Kai Mišiose iškeliami eucharistiniai pavidalai, po kuriais slepiasi gyvasis Kristus, kunigas džiaugsmingai sušunka: „Tikėjimo paslaptis!” Ar tada mūsų širdys „nedega” (plg. Lk 24, 32)? Ar tada mes su tokiu karščiu kaip tas mokinys, kurį Kristus mylėjo, sušunkame: „Juk tai Viešpats?!” (Jn…
Parke ant suolo sėdi senutė ir lesina paukščius. Kai kuriuos iš jų ji pašaukia vardu ir džiaugiasi, kad vienas iš jų atlekia ir lesa iš jos rankos. Ji laiminga, kad štai yra gyvų būtybių, kurioms gali padaryti gera ir kurios yra jai atsidavusios. Aš irgi žiemos metu prie savo lango pakabinu nesūdytų lašinėlių, ir zylutės…
Girdime apaštalus kalbant mūsų skirtingomis kalbomis. Tuo stebėjosi Jeruzalės svečiai. Šventoji Dvasia įveikia žmogišką nesusikalbėjimą. Ji įveikia ir vidinę žmogaus netvarką užkalbindama jį netikėčiausiomis progomis. Per Sekmines kalbame apie Bažnyčios gimimą ir jos viešą pasirodymą. Be abejo, pasakojimo apie Sekmines esminis elementas yra netikėtumas. Iš apaštalų tuo metu jau niekas nieko nebesitikėjo. Pasaulio akyse jie…