Į ką panaši Dangaus karalystė

Dangaus karalystė panaši į žmogų, kuris dirvoje pasėjo gerą sėklą. Dangaus karalystė panaši į garstyčios grūdelį. Dangaus karalystė panaši į raugą. Šių trijų sakinių pakanka suprasti, kad Jėzus čia kalba apie dangaus karalystę, esančią vis dėlto žemėje. Vien tik žemėje yra vieta augti augalams ir piktžolėms, vien tik žemėje yra tešlos, kurią reikia rauginti. Galutinėje karalystėje viso to nebebus. Vien tik Dievas bus visa visame. Taigi Jėzus čia apibūdina Bažnyčios padėtį istorijoje. Šie trys esminiai palyginimai padeda suprasti Bažnyčios prigimtį, užduotį ir likimą.

Palyginimas apie garstyčios grūdelį, išaugantį į medį, vaizduoja Dievo karalystės augimą žemėje. Dievo karalystė kilo iš grūdelio. Ji ta pati pačiam Jėzui, „grūdui, kritusiam į žemę ir apmirusiam”. Tačiau iš šio kritusio grūdo išaugo varpa, gimė visas kūnas, t. y. Bažnyčia. Ji augo laistoma Dievo žodžiu ir apaštalų liudijimo krauju. Netrukus ji tapo didžiuliu medžiu, savo šakomis apimančiu visą žinomą pasaulį. Visos tautos tarsi padangių paukščiai atskrenda ir sutupia jo šakose; jos priima krikštą ir pačios tampa medžio šakomis. Ir mes esame iš tų paukščių, susisukusių lizdus didžiajame medyje – dangaus karalystėje.

Palyginimas apie raugą taip pat žymi Karalystės augimą. Tačiau čia augimas jau kitoks. Tai ne tiek regimas plėtimasis, kiek kokybinis intensyvumo pokytis. Raugas turi perkeičiamosios galios, kuria jis gali viską atnaujinti ir inertišką žmonių tešlą paversti skirtomis paaukoti Dievui „duonos atnašomis”. Raugas visų pirma yra Dvasios galybė, veikianti karalystėje. Antrajame skaitinyje šventasis Paulius parodė jos veikimą tikinčiųjų širdyse, kur ji pradeda kiekvieną perkeitimą ir atnaujinimą. Būtent Dvasia savo galybe kuria naują žmogų, pagal prisikėlusio Kristaus pavyzdį. Šiuos du palyginimus mokiniai lengvai suvokė. Tačiau ne taip paprasta jiems buvo suprasti palyginimą apie rauges; todėl, miniai išsiskirsčius, likę vieni namuose jie paprašė Jėzaus: „Išaiškink mums palyginimą apie rauges dirvoje”. Jėzus paaiškino palyginimą, sakydamas, kad sėjėjas yra jis pats, geroji sėkla – tai tarsi karalystės, o raugės – piktojo vaikai, dirva yra pasaulis, o pjūtis – pasaulio pabaiga.

„Dirva – tai pasaulis”: ši frazė ankstyvojoje krikščionybėje tapo atmintino ginčo, kurį svarbu prisiminti ir šiandien, objektu. Donatistai samprotavo labai supaprastintai. Jų nuomone, Bažnyčią turi sudaryti tik gerieji. Kita vertus, esąs pasaulis, pilnas piktojo vaikų, be jokios išganymo vilties. Remiantis šiuo supratimu, Bažnyčia pasaulyje būtų tokia uždara vieta, tarsi Nojaus arka, kurioje tik nedaugelis gali išsigelbėti iš bendros katastrofos. Tame ankstyvosios Bažnyčios ginče nugalėjo šv. Augustino mintis, atstovavusi visuotinei Bažnyčiai. Pati Bažnyčia yra dirva ir joje drauge auga kviečiai ir raugės, gerieji ir blogieji. „Kiek daug avių yra lauke, ir kiek daug vilkų yra viduje!” – sušuko šv. Augustinas. Pasaulis nedalomas į tamsybių vaikus ir šviesos vaikus. Veikiau visi esame tamsybių vaikai, visi esame raugės, tačiau, jeigu norime, galime tapti šviesos vaikai ir gera sėkla, reikia tik priimti karalystę ir atsiversti. Niekas nėra galutinai užfiksuota ir nulemta. Žmonės nėra suskirstyti į išrinktųjų ir pasmerktųjų kastas.

Taip, dirva yra pasaulis, tačiau dirva yra taip pat ir Bažnyčia. Tai erdvė augti, atsiversti, ir ypač sekti Dievo kantrybę. Šventasis Augustinas sakė: „Blogieji egzistuoja šiame pasaulyje arba tam, kad atsiverstų, arba tam, kad gerieji galėtų ugdyti savo kantrybę“.

Dievo kantrybė yra viena iš svarbiųjų šiandieninės liturgijos temų. Iš pirmojo skaitinio aiškėja, kad Dievo galybė pasireiškia kantrybe ir pakantumu: „Tu didis, galingas, tačiau ir teisingas. Visiems viešpatauji, visiems ir atleidi <…>. Iš to, kaip elgiesi, visi pasimoko. Žmogus kitam žmogui – bičiulis ir draugas. Saviesiems vaikams palikai giedrą viltį, jog ir nusidėjus jiems leisi sugrįžti”.

Dievo kantrybė anaiptol nėra piktdžiugiškas teismo dienos laukimas. Tokia yra dažnai netikra žmogaus kantrybė. Dievo kantrybė yra gailestinga ir trokštanti išganyti. „Ar nesupranti, kad Dievo gerumas skatina Tave atsiversti?” (Rom 2, 4) Jis iš tikrųjų yra, kaip giedama atliepiamojoje psalmėje, „meilus, maloningas ir gailestingas visiems”.

Tokio Dievo karalystėje nėra vietos nekantriems tarnams, tokiems žmonėms, kurie neveikia nieko kito, tik šaukiasi Dievo rykštės ir taikosi, kurį atiduoti nubausti. Tuos du mokinius, prašiusius Jėzaus užleisti ugnį iš dangaus ant tų, kurie jų nepriėmė, Jėzus sudraudė (plg. Lk 9, 55). Panašiai priekaištauti Jėzus galėtų ir kai kuriems iš mūsų, pernelyg uoliai reikalaujantiems teisybės, bausmės ir keršto tiems, kuriuos laikome pasaulio raugėmis. Mus piktina būtent Dievo tyla ir kantrybė.

Dirvos šeimininko kantrybė mums pateikiama kaip pavyzdys. Turime laukti pjūties, tačiau ne kaip tie tarnai, kurie sugniaužę pjautuvus vos valdosi trokšdami išvysti nedorėlių veidus paskutinio teismo dieną. Atvirkščiai, turime laukti pjūties, patys nebūdami garantuoti, kad esame gera sėkla, o ne raugės.

Šiame evangeliniame palyginime kviečiama į nuolankumą ir gailestingumą. Tai pats konkrečiausias kvietimas, kurį, jei norime, galime pradėti įgyvendinti ką tik išėję iš pamaldų, vos grįžę į namus. Tegul žmogus, kuriam jaučiame nuoskaudą, iš mūsų akių supras, kad nuo šiol jo nebesmerkiame, nes Kristaus žodis išmušė pjautuvą iš mūsų rankų.

Taigi mes visi esame kviečiai ir raugės tuo pačiu metu. Vien tik ta sėkla yra be raugių, kuri yra be nuodėmės. Tai tas grūdas, kuris krenta žemėn ir apmiršta. Šis grūdas, tapęs duona, ateina pas mus, kad mes taptume Dievo kviečiais.
 

Parengta pagal kun. Raniero Cantalamessa OFM Cap

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/old/bz9912/912pam2.html