1 gavėnios sekmadienis (A)

Pr 3, 22: „Tuomet VIEŠPATS Dievas tarė: ‘Tik pažiūrėk! Žmogus tapo kaip vienas iš mūsų, žinantis gera ir pikta. Kad tik jis kartais neištiestų savo rankos, nepasiimtų ir nuo gyvybės medžio, valgytų ir gyventų amžinai!..’“

Pr 4, 7: „Argi, jei gera darai, nebūsi pripažintas? Bet jei gera nedarai, prie durų tyko nuodėmė. Ji geidžia tavęs, bet tu gali ją įveikti.“

Pr 17, 1: „Kai Abromui buvo devyniasdešimt devyneri metai, VIEŠPATS pasirodė Abromui ir tarė: ‘Aš esu Dievas Visagalis. Vaikščiok mano akivaizdoje ir būk nepriekaištingas.’“

Įst 6, 13: „Bijok VIEŠPATIES, savo Dievo, jam tarnauk ir jo vardu prisiek.“

Įst 6, 16: „Negundykite VIEŠPATIES, savo Dievo, kaip gundėte Masoje.“

Įst 8, 2–3: „Atsimink visą kelią, kuriuo VIEŠPATS, tavo Dievas, vedė tave per tuos keturiasdešimt metų dykumoje, kad tave pažemintų ir išbandytų, idant sužinotų, kas tavo širdyje – ar laikysiesi jo įsakymų, ar ne. Jis pažemino tave, leido tau badauti ir maitino mana, kurios nei tu, nei tavo tėvai nepažinojote, kad parodytų tau, jog žmogus gyvas ne viena duona, bet kiekvienu žodžiu, kuris išeina iš VIEŠPATIES lūpų.“

2 Sam 11, 2: „Kartą vieną popietę Dovydas, pakilęs iš guolio, vaikštinėjo ant karaliaus rūmų stogo. Nuo stogo jis pamatė besimaudančią moterį. Ta moteris buvo labai graži.“

Job 1, 8–9: „VIEŠPATS tarė Šėtonui: „Ar atkreipei dėmesį į mano tarną Jobą? Juk kito kaip jis nėra žemėje! Tai žmogus be priekaištų ir doras, dievobaimingas ir šalinasi nuo pikto“. – „Argi veltui Jobas bijo Dievo, – Šėtonas atsakė VIEŠPAČIUI. – Argi neaptvėrei iš visų pusių tvora apie jį patį, apie jo namus ir apie viską, ką tik jis turi? Tu palaiminai jo rankų darbą, ir jo galvijai padaugėjo žemėje. Betgi tik ištiesk ranką ir tik paliesk, kas yra jo, tuomet, esu tikras, jis iškeiks tave į akis“. VIEŠPATS tarė Šėtonui: „Štai visa, ką jis turi, yra tavo rankoje. Tik prieš jį patį rankos nepakelk!“

Job 33, 4: „Dievo dvasia mane sukūrė, Visagalio alsavimas laiko mane gyvą.“

Ps 78, 17–18: „Bet jie ir toliau nusidėdavo jam, maištaudami prieš Aukščiausiąjį dykumoje. Jie bandė Dievą savo širdyse, reikalaudami maisto pagal savo užgaidas.“

Ps 91, 11–12: „Nes jis lieps savo angelams saugoti tave visuose tavo keliuose. Jie nešios tave ant rankų, kad neužsigautum kojos į akmenį.“

Koh 12, 7: „Dulkės sugrįš į žemę, kaip jos buvo, o dvasia sugrįš pas Dievą, kuris ją davė.“

Iz 53, 6: „Visi mes buvome paklydę kaip avys, kiekvienas pasukome savo keliu, o VIEŠPATS užkrovė jam mūsų visų kaltę.“

Iz 64, 7: „O vis dėlto, VIEŠPATIE, tu esi mūsų tėvas. Mes esame molis, o tu – mūsų puodžius; visi mes esame tavo rankų darbas.“

Ez 18, 20: „Tas, kuris nusideda, tas mirs. Sūnus nekentės už tėvo kaltę, nei tėvas nekentės už sūnaus kaltę. Teisiojo teisumas bus jam, o nedorėlio nedorybė bus jam.“

Ez 28, 2: „Žmogau, sakyk Tyro valdovui: Taip kalba Viešpats DIEVAS: Kadangi tavo širdis išpuiko ir tu sakei: ‘Aš esu dievas, sėdžiu dievų soste jūros širdyje’, nors esi tik žmogus, o ne Dievas, ir savo širdį laikai lygia Dievo širdžiai.“

Išm 2, 23–24: „Dievas sukūrė žmogų nemirtingą, padarė jį savo amžinybės paveikslu. Bet per velnio pavydą mirtis atėjo į pasaulį, ir ją patiria tie, kurie jam priklauso.“

Jn 8, 44: „Jūsų tėvas – velnias, ir jūs pasišovę tenkinti jo užgaidas. Jis nuo pat pradžios buvo galvažudys ir nesilaikė tiesos, nes jame nėra tiesos. Kai jis kalba melą, kalba iš savo prigimties, nes jis melagis ir melo tėvas.“

Rom 8, 5–6: „Kūniškai gyvenantys rūpinasi kūno dalykais, o gyvenantys pagal Dvasią – Dvasios dalykais. Kūno siekiai veda į mirtį, o Dvasios siekiai – į gyvenimą ir ramybę.“

1 Kor 15, 45: „Taip ir parašyta: Pirmasis žmogus Adomas tapo gyva būtybe; paskutinis Adomas tapo gyvybę teikiančia dvasia.“

2 Kor 5, 21: „Tą, kuris nepažino nuodėmės, jis dėl mūsų pavertė nuodėme, kad mes jame taptume Dievo teisumu.“

2 Kor 11, 3: „Bet aš bijau, kad kaip žaltys savo gudrumu suvedžiojo Ievą, taip ir jūsų mintys nebūtų sugadintos ir atitrauktos nuo tyro atsidavimo Kristui.“

2 Kor 11, 14: „Ir nenuostabu. Juk pats šėtonas sugeba apsimesti šviesos angelu.“

Heb 2, 18: „Kadangi jis pats kentėjo ir buvo gundomas, jis gali padėti tiems, kurie yra gundomi.“

Heb 4, 15: „Juk mes turime ne tokį vyriausiąjį kunigą, kuris negalėtų atjausti mūsų silpnybių, bet tokį, kuris viskuo buvo gundytas kaip ir mes, tačiau nenusidėjo.“

Jok 1, 13–15: „Ir nė vienas gundomas tenesako: „Aš esu Dievo gundomas“. Dievas negali būti gundomas į pikta ir pats nieko negundo. Kiekvienas yra gundomas, savo geismo pagrobtas ir suviliotas. Paskui įsiliepsnojęs geismas pagimdo nuodėmę, o užbaigta nuodėmė gimdo mirtį.“

1 Pt 5, 8–9: „Būkite blaivūs, budėkite. Jūsų priešas velnias slankioja aplinkui kaip riaumojantis liūtas, tykodamas, ką praryti. Pasipriešinkite jam tvirtu tikėjimu, žinodami, kad tokie pat kentėjimai tenka jūsų broliams pasaulyje.“

1 Jn 2, 15–17: „Nemylėkite pasaulio nei to, kas yra pasaulyje. Jei kas myli pasaulį, nėra jame Tėvo meilės, nes visa, kas pasaulyje, – kūno geismas, akių geismas ir gyvenimo puikybė, o tai nėra iš Tėvo, bet iš pasaulio. Praeina pasaulis ir jo geismai, o kas vykdo Dievo valią, tas išlieka per amžius.“

Apr 2, 7: „Kas turi ausis, teklauso, ką Dvasia skelbia bendrijoms: Nugalėtojui aš duosiu valgyti nuo gyvybės medžio, esančio Dievo rojuje.“

Apr 12, 7-12: „Ir užvirė danguje kova. Mykolas ir jo angelai kovojo su slibinu. Ir kovėsi slibinas ir jo angelai, bet jie pralaimėjo, ir nebeliko jiems vietos danguje. Taip buvo išmestas didysis slibinas, senoji gyvatė, vadinamas Velniu ir Šėtonu, kuris suvedžiodavo visą pasaulį. Jis buvo išmestas žemėn, ir kartu su juo buvo išmesti jo angelai. Aš girdėjau danguje galingą balsą, sakantį: „Dabar atėjo mūsų Dievo išganymas, galybė, karalystė ir jo Mesijo valdžia, nes išmestas mūsų brolių kaltintojas, skundęs juos mūsų Dievui dieną ir naktį. Bet jie nugalėjo jį Avinėlio krauju ir savo liudijimo žodžiu. Jie nebrangino savo gyvybės ir nebijojo mirti. Todėl džiūgaukite, dangūs ir jų gyventojai! Bet vargas žemei ir jūrai, nes pas jus nukrito velnias, kupinas baisaus įniršio, žinodamas mažai beturįs laiko.“

Apr 22, 1–2: „Angelas parodė man gyvybės vandens upę, tvaskančią tarsi krištolas, ištekančią nuo Dievo ir Avinėlio sosto. Aikštės viduryje, tarp upės atšakų, auga gyvybės medis, duodantis dvylika derlių, kiekvieną mėnesį vedantis vaisių, o to medžio lapai tinka tautoms gydyti.“

Apr 22, 10-15: „laikas trumpas. Piktadarys toliau tedaro piktadarybes, kas susitepęs, tesusitepa dar labiau, teisusis toliau tevykdo teisumą, ir šventasis dar tepašventėja. Štai aš veikiai ateinu, atsinešdamas atlygį, ir kiekvienam atmokėsiu pagal jo darbus. Aš esu Alfa ir Omega, Pirmasis ir Paskutinysis, Pradžia ir Pabaiga. Palaiminti, kurie išsiplauna savo drabužius, kad įgytų teisę į gyvybės medį ir galėtų įžengti pro vartus į miestą. O lauke lieka šunys, burtininkai, palaidūnai, žudikai, stabmeldžiai ir visi, kurie mėgsta melą ir jį daro.“