Pirmąjį gavėnios sekmadienį sugretinamos dvi gundymo istorijos. Pirmoji baigiasi gundytojo pergale, antroji – pralaimėjimu. Adomui ir Ievai nieko netrūksta: jie gyvena rojuje ir gali viskuo naudotis, išskyrus vieno medžio vaisius. Jėzus susiduria su šėtono gundymais po keturiasdešimties dienų pasninko. Ieva patikliai atveria ausis tariamai logiškiems gundytojo argumentams ir patraukliam pasiūlymui. Jėzus nepasiduoda klaidinančiai gundytojo logikai, atremdamas ją Dievo žodžiu. Adomas ir Ieva, patikėję gundytojo vilionėmis, gauna ko norėję: „abiejų akys atsivėrė” ir jiedu suprato esą nuogi. Neklusnumu išsižadėję Dievo vaikų laisvės jie tampa medžiaginio pasaulio belaisviais. Jėzus, Dvasios nuvestas į dykumą ir atsilaikęs prieš šėtoną, parodo esąs atviras kitokio pasaulio pilnatvei. Evangelistas Matas baigia pasakojimą sakiniu: „Tuomet velnias nuo jo atsitraukė; štai angelai prisiartino ir jam tarnavo.“ Bažnyčia, nesibaimindama pažeisti Jėzaus reputacijos, įtraukė šį pasakojimą apie Jėzaus susidūrimą su gundytoju į rašytinę Evangeliją. Jis papasakojo apie tai apaštalams numatydamas, kad ir jiems, ir visiems mokiniams teks patirti panašių gundymų.

Jėzus po ilgo pasninko buvo gundomas dykumoje, tačiau tikroji vyksmo vieta – vidinis Jėzaus gyvenimas. Būtent ten jo prieštarautojas siūlė kitokią veikimo sampratą, ten buvo išbandomas klusnumas ir patikrinama gyvenimo kryptis. Gundymai ženklina Jėzaus viešojo veikimo pradžią ir pabaigą. Didžiojo ketvirtadienio vakarą Alyvų kalne Jėzui vėl reikėjo apsispręsti dėl gyvenimo ar mirties. Ten jis dar kartą patvirtino, kad jo misija nebuvo pagelbėti pačiam sau stebuklais. Jėzaus amžininkų įsitikinimu, Mesijui nedera kentėti, net alkti. Tačiau dangaus Tėvo planas buvo kitoks – jam tobulai pakluso mylimasis Sūnus. Laukiniam gyvuliškam alkiui Jėzus priešpriešina tikrą Dievo teisybės alkį. Pagrindinis maistas jam yra ne duona, o veikiau Dievo žodis. Juo jis iš tikrųjų gyvena.

Žydai vis iš naujo reikalauja Jėzaus misijos ženklų. Tačiau Jėzus atsisako demonstruoti tuos ženklus net būdamas nukryžiuotas ant kryžiaus. Krikščionys taip pat nori ženklų, įrodymų, pranašysčių. Mums turi pakakti pranašo Jonos ženklo, papildyto Kristaus prisikėlimu. Gal krikščionybės propagandą reikėtų pritaikyti masių skoniui? Gal Jėzus galėjo demonstratyviais stebuklais padėti minioms paprastų žmonių priimti sunkią jo mokymo žinią? Dievas juk galėtų jam leisti iškilmingai nužengti iš dangaus ir tuo pavergti minias. Juk tai būtų taip įtaigu ir nuostabu! Tačiau Dievo angelams neskirta rinkti akmenis nuo Jėzaus kelio. Šioje žemėje Žmogaus Sūnui gali atsitikti visa, kas būdinga žemiškajam gyvenimui. Iliuzinis ir demonstratyvus Jėzaus nužengimas iš dangaus būtų radikaliai skirtingas nuo jo žengimo į dangų. Jėzaus išaukštinimą po prisikėlimo nulemia jo nusižeminimas. O žmonių laukiami ženklai nepalieka nusižeminimui vietos. Demonstratyvūs stebuklai paniekintų žmogaus tikėjimo laisvę.

Jėzaus amžininkai buvo įsitikinę, jog Mesijas turi viešpatauti ir viešpataus. Jie savaip įsivaizdavo, ką reiškia viešpatauti. Jėzus tampa Viešpačiu per gundymą ir nusižeminimą. Net juokinga klausyti, kaip šėtonas stengiasi palenkti Jėzaus gyvenimo tiesiąją į save. Tragiška suvokti, ko šėtonas trokšta ir niekuomet nepasiekia: Jėzaus pagarbinimo. Šėtono gudrumas ir pripažinimo troškulys atneša jam vien sugėdinimą. Jėzus parpuola pagarbinti tik savo dangiškąjį Tėvą. Alyvų kalne jis parpuola tiesiog ant žemės ir prakaituoja krauju. Iškeltas ant kryžiaus jis puola iki pat mirties bedugnės. Taip Jėzus parodo savo būdą viešpatauti pasauliui.

Būdinga, kad per visą gundymo istoriją Jėzus neištaria nė vieno savo žodžio, tik cituoja Dievo žodį, kuris tampa jo savastimi. Jėzus tvirtai laikosi Dievo žodžio ir pasitiki jo galybe, įveikiančia visus gundymus.

Bažnyčia taip pat nuolat patiria gundymą per politinį viešpatavimą siekti savo tikslų. Eidama šiuo keliu Bažnyčia dažnai pati sau pakenkdavo. Piktnaudžiavimas galia, net ir turint gerą tikslą, siekiant atversti žmones,– nėra iš Dievo. Bažnyčia nuolat patiria pagundą galvoti, kad silpniems, nesugebantiems apsispręsti žmonėms reikia tvirtos rankos. Tačiau Jėzus nenori mokinių, kurie būtų be valios ar sektų juo per prievartą.

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2008-01.pdf