Sulig Tradicijos mokymu, kurį nustatė Bažnyčia, mes tikime, kad Mergelė Marija, savo žemiškojo gyvenimo pabaigoje, įėjo į Dievo šlovę ne tik siela, kaip kiti šventieji, bet ir kūnu. Tuo būdu, ji jau yra Kristaus Prisikėlimo pilnatvėje, galutinėje Dievo vaikų tobulumo būklėje, – būklėje, kuri kitiems žmonėms yra paskirta laikų pabaigoje. Idant geriau suprastume šio slėpiningo paankstinimo prasmę, palyginkime Marijos atvejį su Jėzaus ir mūsų atveju. Nuo pirmosios Įsikūnijimo akimirkos šventoji Jėzaus žmogystė buvo sukurta kaip išganymo šaltinis.

Tačiau gyvendamas žemėje, Kristus norėjo paklusti įprasto gyvenimo ribotumams ir skausmingoms sąlygoms, kurios yra nuodėmės pasekmė. Tad jis paaukojo savo gyvenimą ant kryžiaus. Tačiau buvo neįmanoma, kad Žmogus – Dievas pasiliktų kape. Tuo būdu, Velykų rytą, Jėzaus kūnas tapo ypatinga vietą; Viešpaties dar materialus kūnas tapo sudvasintas, laisvas nuo mirtingo gyvenimo sąlygų ir fizinės visatos įprastų dėsnių. Šis kūnas yra tobulai atviras Amžinojo Dievo Žodžio ir Šventosios Dvasios veikimui, jis pilnai gali spinduliuoti Dievo šlove ir perduoti pasauliui perkeičiančią dievišką energiją.

Pašlovintame Jėzaus kūne, kurio veikimas yra ypatingai sudabartinamas Eucharistijoje, egzistuoja jau naujas pasaulis. Ir mes turime prisikelti, tuomet mūsų kūnai taps panašūs į Kristaus kūną. Su juo mes būsime kosmoso, kur Viešpats parodys “ko akis neregėjo ir ko ausis negirdėjo” neįtariamo perkeitimo įrankiai. Tačiau tai gali įvykti tik laikų pabaigoje. Kodėl ? Popiežius emeritas Benediktas XVI šitaip paaiškina: kiekvieno iš mūsų siela, jei ji palieka šį pasaulį draugystėje su Dievu, gaus arba iškarto arba po galutinio nutyrinimo skaistykloje, amžinąjį Dievo regėjimą. Tačiau mūsų kūnų likimas lieka nenutrūkstamai susietas su visos žmonijos ir materialaus pasaulio likimu. Šis pasaulis ir toliau yra sugedęs dėl nuodėmės.

Gyvendami kūne, visi mes dalyvaujame šioje nuodėmėje ir net po krikšto, po išpažinties ir po Dievo atleidimo mūsų blogų veiksmų pasekmės, kurios žeidžia mūsų brolius ir pavergia kūriniją, liausis darę nelaimingus padarinius tik pasaulio pabaigoje. Šie negatyvūs rezultatai galės būti panaikinti tik istorijos pabaigoje, kai visos Dievo plano numatyt Tačiau kokia Marijos padėtis šios realybės atžvilgiu ? Kaip paprastas kūrinys, ji yra žmonijos pusėjem ji yra mūsų sesuo, mūsų bendrkeleivė; tačiau būdama be nuodėmės, savo tobulai dorybingu elgesiu, ji yra visiškai šalia Kristaus. Nuo pat pirmosios savo prasidėjimo akimirkos, ji be kliūties gavo malonės pilnatvę. Priėmusi Viešpaties valią, ji tapo Dievo motina.

Savo užjaučiančia meile, ji intensyviausiai dalyvavo Atpirkimo darbe. Todėl derėjo, kad palikdama šį pasaulį ji būtų vainikuota šalia savo Sūnaus ir kad Dievo šlovė spinduliuotų, nieko nebelaukiant, per jos sielą ir kūną, idant visa visata būtų nušviesta ir pradžiuginta. Žvelgdami į didįjį ženklą, kuris pasirodė danguje, dėkokime Dievui už dovaną, kurią jis suteikė mūsų motinai. Visuomet sekime jos klusnumo ir meilės pavyzdžiu; remkimės jos galingu užtarimu; ir išsaugokime mūsų širdyse gyvą viltį, jog būsime visiškai perkeisti kaip ir ji, siela ir kūnu, didžiąją amžinybės dieną, kai Dievas Tėvas pagaliau bus visas visuose. Amen.

Šaltinis: https://palendriai.lt/aktualijos/homilija/95-marijos-dangum-%C4%97mimas.html