Prasideda naujieji liturginiai metai, kuriuos, kaip įprasta, atveria adventas – pasirengimo Viešpaties gimimui laikas. Vatikano II Susirinkimas konstitucijoje apie šventąją liturgiją Sacrosanctum Concilium pabrėžia, kad „per metus ji (Bažnyčia) išskleidžia visą Kristaus slėpinį nuo Įsikūnijimo ir Gimimo iki Žengimo į dangų, iki Sekminių, iki su palaiminga viltimi laukiamo antrojo Viešpaties atėjimo“ (102). Susirinkimas aiškiai nurodo liturgijos centrą – Kristų, aplink kurį, panašiai kaip planetos apie Saulę, sukasi ratu Dievo Motina Marija – arčiausiai jo esanti – bei kankiniai ir kiti šventieji, „danguje tobulai šlovinantys Dievą ir užtariantys mus“ (104).

Pirmąjį advento (lot. adventus – atėjimas) sekmadienį Bažnyčia apmąsto Viešpaties šlovingą sugrįžimą pasaulio pabaigoje, kuri tam tikra prasme įvyksta ir su kiekvieno žmogaus mirtimi. Skaitome Evangeliją, panašią kaip ir užpraeitą sekmadienį, kur vėl atrandame sukrečiančios pabaigos, susipynusios su Viešpaties atėjimo džiaugsmu, temą. Dangaus galybės yra simbolis to, kas patikima, tvirta ir atsparu. Juk saulė, mėnulis ir žvaigždės – patikimumo, atsparumo bei tvirtumo įvaizdžiai, nes jie nesikeičia, laikosi tvirtai savo vietoje. Pasakymas, kad šios dangaus galybės bus sukrėstos, reiškia, jog bet koks tvirtumas ir saugumas šiame gyvenime yra trapūs ir laikini. Gyvenime neišvengiamai susiduriame su įvairiais sukrėtimais. Būna gąsdinančių ar siaubą keliančių situacijų, kurios kai ką pastūmėja į depresiją ar net į savižudybę. Šiandien vis dažniau tai matome: žmonės tampa vieniši, nusivylę arba paprasčiausiai viskam abejingi, žodžiu, nebeatsparūs gyvenimo iššūkiams. Matydami tuos dalykus, vykstančius aplink mus ir mumyse, turėtume neužmiršti Jėzaus žodžių: „Kai visa tai prasidės, atsitieskite ir pakelkite galvas, nes jūsų išvadavimas arti“ (Lk 21, 28). Atsitiesti ir pakelti galvas reiškia prisikėlimo ir vilties skelbimą; juk pati tamsiausia nakties valanda yra prieš pat aušrą: „Pirmąją savaitės dieną, labai anksti, dar neišaušus, Marija Magdalietė atėjo pas kapą ir pamatė, kad akmuo nuverstas nuo rūsio angos“ (Jn 19, 1).

Gyvenimo išbandymai mus gali prislėgti kaip sunkus akmuo, tačiau turime drąsiai pakelti savo žvilgsnį, atsitiesti ir atsigręžti į Viešpatį, kuris vienintelis teikia gyvenimo pilnatvę. Ankstyvojoje Bažnyčioje buvo įprasta kunigui po pamokslo tikintiesiems sušukti: „Atsigręžkite dabar į Viešpatį!“ (lot. Conversi ad Dominum). Tai reiškė atsigręžti į rytus – į tekančią saulę, kaip sugrįžtančio Kristaus, kurio pasitikti einame švęsdami Eucharistiją, ženklą. Jei to būdavo neįmanoma padaryti, kunigas ir tikintieji pasisukdavo į Kristaus paveikslą apsidėje ar į kryžių, vidumi atsigręždami į Viešpatį. Juk galiausiai svarbus kaip tik šis vidus – mūsų sielos atsigręžimas į Jėzų Kristų ir per tai į gyvąjį Dievą, tikrąją šviesą. Vadinasi, dangaus galybių ar mūsų gyvenimo sukrėtimas yra tik artėjančio įvykio ženklas: „Tuomet žmonės išvys Žmogaus Sūnų, ateinantį debesyje su didžia galybe ir garbe“ (Lk 21, 27). Čia yra visa esmė. Tai, kas buvo pasakyta anksčiau, yra tik ženklas, kuris kreipia mus į kai ką kitą, tai yra į Jėzaus Kristaus gelbstintį atėjimą.

Iki Kalėdų advento liturgijoje paprastai akcentuojami du pagrindiniai Kristaus atėjimai: jo Įsikūnijimas mūsų eros pradžioje ir jo šlovingas sugrįžimas istorijos pabaigoje. Tačiau tarp šių dviejų regimų atėjimų galima išskirti dar vieną Kristaus atėjimą, kurį šv. Bernardas Klervietis († 1153) vadina „tarpiniu“, sujungiančiu pirmąjį ir antrąjį atėjimą, ir „neregimu“, nes jis įvyksta besimeldžiančio žmogaus širdyje. Ir tęsdamas Bernardas paaiškina: „Tad pirmą kartą jis pasirodė silpnu kūnu, antrą – dvasios galybe, o paskutinį apsireikš savo garbe ir didybe. Tarpinis Viešpaties atėjimas yra tarsi kelias, kuriuo nuo pirmojo jo apsireiškimo keliaujame prie paskutiniojo. Pirmą kartą atėjęs Kristus buvo mūsų atpirkimas, paskutinį taps mūsų gyvenimu, o kol kas jis yra mūsų ramybė ir paguoda.“ „Todėl visą laiką budėkite ir melskitės“ (Lk 21, 36), – primena Jėzus šios dienos Evangelijoje, – kad išliktume tvirti viltyje ir ištikimi Dievo žodžiui. Kai esame tariamai saugūs ir gerai laikomės, mes dažniausiai apsnūstame ir nebepajėgiame pakelti akių į dangų, atrasti laiko maldai. Gyvenimo rūpesčiai pamažu užgriozdina mūsų širdį kitokiais susidomėjimais, tad domėjimasis Dievo valia paprasčiausiai išnyksta. Kartais tik sudrebinęs koks nors gyvenimo įvykis pabudina mus iš iliuzijų pasaulio ir paskatina permąstyti savo gyvenimo kelią bei maldoje atsigręžti į Viešpatį. Išties nuolatinė malda yra tinkamiausias priešnuodis iliuzijų pasauliui. Maldoje prisiliečiame prie tikrosios šviesos, pažvelgiame į Dievo pasaulį, geriau pradedame susigaudyti, kas šiame pasaulyje yra tikra, o kas tėra tik gyvenimo imitacija. Nuoširdžioje maldoje mes trokštame su juo susitikti, žvelgti į jį, būti su juo. Maldos žmogus nebebijo ne tik gyvenimo sukrėtimų, bet ir besiartinančios mirties. Todėl pirmieji krikščionys savo maldos šūksniu: „Ateik, mūsų Viešpatie!“ (aramėjiškai Marana tha) Jėzaus atėjimą išgyveno kaip vilties ir džiaugsmo kupiną įvykį.

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2012-10.pdf