Bet gerasis Dievas toks gailestingas, kad visuomet turėjau vilties ir tebeturiu.

CF 185, 1877 m. sausio 21 d.

Rašydama Paulinai Zelija pasakoja apie kitą dukterį Leoniją. Sunkiai dienai įpusėjus, ji pasiūlė mergaitei už kiekvieną kartą, kai ši įveiks savo blogą nuotaiką, į stalčių įdėti po lazdyno riešutą. Namuose riešutų pritrūko, todėl motina supjaustė kamštį į septynis mažus skritulėlius. Vakare stalčius tebebuvo tuščias. Zelija prisipažino, kad dukterį griežtai subarė. Leonija apsiverkė, prisiglaudė prie motinos, o kitą dieną stalčiuje jau gulėjo keli skritulėliai.

Prieš papasakodama šį atsitikimą Zelija dukteriai parašė, kaip pati stengėsi išlaikyti viltį. „Bet gerasis Dievas toks gailestingas, kad visuomet turėjau vilties ir tebeturiu.“ Laiške matyti ir motinos nusivylimas, ir kitą dieną jos pastebėta dukters pastanga. Išminties knygos žodžiai apie Dievą, kuris taiso palengva, padeda įvertinti tą pastangą. Po nesėkmingo vakaro mergaitei dar buvo galima pasielgti kitaip.

Ryšys su skaitiniais. Kalbant apie Dievo kantrybę, pasakoti apie dvi atskiras dienas ir antrą dieną pastebėtą pastangą.

Šaltinis: Zelija Marten, laiškas dukteriai Paulinai CF 185, 1877 m. sausio 21 d..

Šventadienis · 31 eilinis sekmadienis (C)