Vyskupas Mirjelis vis žvilgčioja į slėnį, kur vienas gyvena buvęs revoliucinio Konvento narys. Mieste apie šį žmogų kalbama su panieka. Vyskupas jau ne sykį ketino pas jį nueiti, tačiau kaskart apsigręždavo. Sužinojęs, kad senolis miršta, pasiima lazdą ir apsiaustą. Prie trobelės pamato baltaplaukį žmogų ir piemenuką, tiesiantį jam pieno ąsotį.

Iš pradžių vyskupas net nepriima ištiestos senolio rankos. Pokalbis užsitęsia. Senolis pasakoja, kad yra gynęs ir savo priešininkus, tarp jų vienuoles. Kai paklausia, ko vyskupas atėjo, šis paprašo palaiminimo ir atsiklaupia. Hugo pasakojime po šio susitikimo Mirjelis dar jautriau elgiasi su kenčiančiaisiais. Evangelijos fariziejaus laikyseną padeda suprasti ir pirmoji vyskupo reakcija, ir tai, kas pasikeičia jam išklausius žmogų.

Šaltinis: Victor Hugo, „Les Misérables“, I dalis, I knyga, X skyrius.

Šventadienis · 30 eilinis sekmadienis (C)