Visur būtina atsakomybė – kaip žemėje, taip ir danguje. Dangaus karalystėje atsimokama panašiai kaip palyginime, kur karalius atsiskaito su savo tarnais. Kristus šiuo pasakojimu apie atsilyginimą nori parodyti begalinį Dievo gerumą ir tarnų gailestingumą. Mūsų skolos Dievui visada didesnės, negu galėtume išsimokėti. „Jūs esate atpirkti ne auksu ar sidabru, o brangiausiuoju Jėzaus krauju”. Mūsų skolos yra mūsų nuodėmės. Apmokėti toms skoloms Dievas nepagailėjo savo vienatinio Sūnaus.

Kai eini nuo klausyklos, gavęs nuodėmių atleidimą, nemanyk, kad bauda už jas yra tos trys „Sveika, Marija”. Dar didesnė klaida galvoti, jog per išpažintį atsiskaitei ne su Dievu, o su savimi pačiu, geriausiu atveju, su kunigu. „Tas dalykėlis yra grynai asmeniškas mano širdies reikalas, kunigui to sakyti nebūtina”, – mąsto dažnas. Tuomet per išpažintį belieka pasakyti, kad katinėliui ant uodegos užmyniau, žaibui trenkiant nepersižegnojau ar supykau, kad kunigas mano tėvo su Bažnyčia nelaidojo. O kad jis kunigo savo tėvui, trejus metus išgulėjusiam ligos patale, nė karto neatvedė, čia jau jo asmeniškas reikalas, ir to jis nesakė… “Nenoriu eiti išpažinties, man tai nepatinka”. Tokią nuostatą galima ir taip išversti: „Nenoriu atsiskaityti. Verčiau ir toliau daryti visokias machinacijas, neduodant niekam ataskaitos. Kitus skriausti, o sau kaupti pelną”. Dar kiti sako, kad eiti išpažinties labai nepatogu. O atsiskaityti už žemę, vandenį, šildymą, apmokėti už duoną, druską ar patogu? Tėvai moko vaikus dėkoti už gaunamas dovanas. Ar nereikia mums rausti iš gėdos, kad tiek daug kartų sėdomės už stalo ir nė karto už tai nepadėkojome? Kad tiek daug laiko tuščiai praleidome? Pamėgink visus metus neatsiskaityti už elektrą, be jokių kalbų tau ją atjungs.

Kas nenori atsiskaityti už nuodėmes, atsiduria nuodėmės kalėjime. Iš jo išeiti tau neužteks ir viso turimo turto. Jeigu gyveni neatsiskaitęs ir dar lieki laisvėje, tai reiškia tik tai, kad Dievas be galo kantrus ir turi laiko laukti. Ateis diena, kai reikės palikti šį pasaulį, ir tada Dievas pareikalaus atsiskaityti už visą gyvenimą. Mes po truputį atsiskaitome per ištisus metus. Pjaudami rugius rišame juos į pėdus, o ne visą rugių lauką į vieną ryšulį. Mes nusidedame kasdien. Esame mūsų blogos valios įkalinami. Kiekviena nuodėmė yra skola Dievui, net ir ta, kurią mes laikome grynai asmeniška. Kai Dievas gyvenimo pabaigoje pateiks sąskaitą, mūsų deficitas gali būti didesnis negu ano tarno skola karaliui.

Dievas yra geras, tačiau jis drauge ir teisingas. Jeigu mes tik sau, o ne kitiems pritaikėme Dievo gailestingumo matą, tą dieną susidursime su jo teisingumo matu. Tada jis ištars: „Įmeskite į kalėjimą, kol neatiduos iki paskutinio skatiko”. Dievo begalinis gerumas mus gelbsti, bet teisingumas sergėja. Kiek kartų nusižeminę ir su gailesčiu širdy kreipėmės į Dievą, tiek kartų jis mus išvadavo iš skolų. Koks kilnus atleidimas ir dosnus skolų nubraukimas. Viešpats neprikaišiojo dėl mūsų apgailėtų nuodėmių. Jis niekada jų nebeatmins. Nuostabus Dievo gerumas sunaikino visus skolų kvitus, nubraukė visus įsiskolinimus. Jėzaus kraujas kaip begalinė jūra nuplauna visus širdžių nešvarumus. Šiam stebuklui užtenka, kad širdis sielotųsi, gailėtųsi užgavusi be galo gerą Dievą. Mes turime suprasti, kad buvome verti patekti į kalėjimą, ir būsime ten tol, kol neatiduosime iki paskutinio skatiko. Mes žinome, ką iškentėjo Jėzus Kristus – Dievo Sūnus, prisiėmęs mūsų kaltes. Tėvas iš Sūnaus pareikalavo viso atlyginimo.

Mūsų atgailos poterėlis tėra tik padėka už atleidimą. Jei artimas tiek tereikalautų už tavo didelius įsiskolinimus, ar tu jam to neduotum? Skaitome ir girdime apie milijardines skurdžiųjų pasaulio šalių skolas. Tik netenka girdėti apie didžiulę turtingųjų šalių geradarybę.

Mes linkę veikiau pateisinti save, o apkaltinti Dievą. Šio sekmadienio palyginimas rodo ką kita: begalinį Dievo gerumą ir beširdžio tarno negailestingumą. Palyginti su Dievo gerumu, koks menkas ir šykštus yra mūsų atleidimas.

Gyvenant bendruomenėje atleidimas yra tiesiog būtinas. Dievas mums nuolat primena tai per sąžinės balsą. Mes turime nuolat prašyti iš Dievo laiko, kad galėtume ir Dievui, ir artimui skolas išlyginti. Žmonės, kurie sako: „nors ir mirsiu – neatleisiu”, tesuvokia, jog Išganytojas priėmė mirtį, kad mums atleistų. Niekinga ta širdis, kuri ne tik neatleidžia, bet ir keršija. Turime žinoti, kad tik gailestingieji laimės Dievo gailestingumą. Negailestingieji bus sumesti į ugnį, kol neišmokės iki paskutinio skatiko. Jeigu sakai: „iki mirties neatleisiu”, Dievas už tai pasmerks tave amžinoms kančioms. Demostenas dar prieš Kristų, būdamas užgautas, šitaip sakė: „aš atkeršysiu nekeršydamas”. Mes būkime geresni už pagonis.

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/old/bz9915/915pam3.html