Kartą vienas karalius labai įsimylėjo beturčio valstiečio dukterį ir pakvietė ją apsigyventi rūmuose, troško ją padaryti karaliene. Tačiau mergina susirgo ir jai kasdien darėsi vis blogiau. Visi kviesti gydytojai negalėjo nieko padėti. Karalius, mylėdamas merginą, paskvietė ir savo išminčius, kad jai padėtų. Vienas jų paprašė pasikalbėti su mergina akis į akį. Po pokalbio jis tarė karaliui: „Jūsų didenybe, žinau, kas gali išgydyti šią merginą. Ji labai įsimylėjo vieną iš jūsų kareivių. Leiskite jiems susituokti.” Karalius, mylėdamas merginą ir norėdamas jai laimingo gyvenimo, leido. Tačiau po vestuvių pats karalius susirgo, darėsi vis silpnesnis, kol atsidūrė arti mirties. Kai pas jį pakvietė išminčių, išgydžiusį sirgusią merginą, jis atsakė: „Jo ligai nėra vaistų. Nes niekas jo nemyli taip, kaip myli jis.”

„Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą.” (Jn 3, 16)

„Nėra didesnės meilės, kaip gyvybę už draugus atiduoti” (Jn 15, 13)

Plg. Bruno Ferrero. 365 trumpi pasakojimai sielai 2. Katalikų pasaulio leidiniai, 2016. P. 15.