6 eilinis sekmadienis (C)

Krikščioniškoji viltis ir Palaiminimai · KBK 1820

KBK 1820: krikščioniškoji viltis skleidžiasi paskelbus Palaiminimus;

Širdies neturtas ir perspėjimas turtuoliams · KBK 2544–2547

KBK 2544–2547: širdies neturtas; Viešpats apgailestauja dėl turtuolių;

Prisikėlimo viltis · KBK 655, 989–991, 1002–1003

KBK 655, 989–991, 1002–1003: Prisikėlimo viltis.

Jer 17, 5–6 · Kieno ranka laikys

Yiḇṭaḥ reiškia „pasitiki“. Penktoje eilutėje žmogus savo atrama paverčia mirtingojo ranką, o jo širdis nusigręžia nuo Viešpaties. Šiuos veiksmus pranašas sudeda į vieną sakinį. Lemiamas dalykas yra tai, kam žmogus galiausiai patiki savo ateitį.

ʿArʿār – dykros krūmokšnis. Vertimuose jo pavadinimas įvairuoja, o pati eilutė aiškiai pasako, kokioje vietoje jis auga. Aplinkui išdegusi žemė, druskinga dirva ir nėra gyventojų. Pasakymas, kad jis nepamatys ateinančios gerovės, perkelia žvilgsnį nuo augalo atgal į žmogų. Jis pasirinko atramą, kuri nebepajėgs jo išlaikyti.

Šaltinis: Jeremijo 17 skyriaus hebrajiškas tekstas; Jeremijo 17 skyrius ir išnašos, USCCB.

Jer 17, 7–8 · Sausros metais lapai dar žali

Yûḇal – vandens tėkmė. Jeremijas kviečia įsižiūrėti, kur medis leidžia šaknis. Viršuje kepina kaitra, o žemėje šaknys siekia vandens. Pranašas net du kartus kalba apie pasitikėjimą ir antrą kartą sako, kad pats Viešpats yra žmogaus atrama.

Baṣṣōreṯ yra sausra. Ji ateina ir vandens pakrantėje augančiam medžiui. Jeremijas pastebi, kad jo lapas žalias ir jis tebemezga vaisių. Sugretinus šią sceną su druskingąja dykra, skirtumą galima pamatyti po žeme. Šaknys vienoje vietoje turi iš ko maitintis ir tada, kai paviršiuje išdžiūsta dirva.

Šaltinis: Jeremijo 17 skyriaus hebrajiškas tekstas; Jeremijo 17 skyrius ir išnašos, USCCB.

Ps 1, 1–2 · Kieno žodžiai lieka po dienos

ʾAšrê – pasveikinimas, kuriuo giesmė paskelbia žmogų laimingu. Pirmoji eilutė veda per tris laikysenas. Žmogus gali eiti kitų patariamas, sustoti jų kelyje ir galiausiai atsisėsti tarp pašaipūnų. Kūno padėtis suteikia matomą pavidalą tam, kaip svetimas patarimas pamažu virsta sava vieta.

Tôrāh reiškia Įstatymą ir mokymą. Psalmininkas sako, kad žmogui jis mielas. Yehgeh, čia verčiamas „kartoja“ ar „apmąsto“, gali nusakyti ir tyliai tariamus žodžius. Diena ir naktis aprėpia įprastą gyvenimą, kuriame Dievo mokymas po truputį tampa paties žmogaus kalba.

Šaltinis: 1 psalmės hebrajiškas tekstas; 1 psalmė, Nova Vulgata.

Ps 1, 3–4. 6 · Medis prie vandens ir vėjo nešami pelai

Palḡê māyim – vandens srautai arba kanalai. Psalmės medis turi pastovų vandens šaltinį ir vaisių duoda savo laiku. Jeremijo medį matome per sausrą, o psalmėje svarbus kasmetis ritmas. Šio gyvenimo vaisius pasirodo tada, kai ateina jo metas.

Mōṣ reiškia pelus. Senovės kūlimo aikštelėse iškultą derlių išmesdavo į orą, kad vėjas lengvesnius pelus nupūstų, o grūdai nukristų. Vaizdas iš kasdienio žemdirbio darbo staiga atsiduria šalia medžio. Vieną vėjas gali išnešioti po lauką, o kitas išlieka ten, kur yra pasodintas. Psalmės pabaigoje tas skirtumas nusakomas dviem žmogaus keliais.

Šaltinis: 1 psalmės hebrajiškas tekstas; 1 psalmė, Nova Vulgata; Or Akivos kasinėjimų ataskaita, Izraelio senienų tarnyba, p. 13.

1 Kor 15, 12. 16–19 · Kas prarandama atmetus prisikėlimą

Mataía reiškia „bergždžia“, „negalinti duoti vaisiaus“. Paulius kalba žmonėms, kurie jau girdėjo skelbimą apie Kristų, tačiau kai kurie jų abejojo mirusiųjų prisikėlimu. Jis prašo pasekti tos abejonės padarinius. Jeigu mirusieji neprikeliami, reikėtų atsisakyti ir žinios, kad buvo prikeltas Kristus. Tuomet lieka nuodėmė ir nėra kam iš jos išgelbėti.

Koimēthéntes pažodžiui yra „užmigusieji“. Šitaip pavadinęs bendruomenės mirusiuosius, Paulius prieina prie pačios skaudžiausios išvados. Jeigu Kristus neprikeltas, tie žmonės pražuvo. Laiško klausimas susijęs su žmonėmis, kuriuos korintiečiai buvo pažinoję ir kurių jau gedėjo.

Šaltinis: 1 Korintiečiams 15 skyriaus graikiškas tekstas, SBLGNT; Pirmojo laiško korintiečiams 15 skyrius ir išnašos, USCCB.

1 Kor 15, 20 · Pirmasis pjūties pėdas

Nynì dé reiškia „o dabar“ arba „bet iš tikrųjų“. Taip Paulius nutraukia kelias iš eilės svarstytas prielaidas ir grįžta prie bendruomenės gautos žinios. Kristus prikeltas. Apaštalas vadina jį aparchḗ – pirmaisiais vaisiais, pirma derliaus dalimi.

Kunigų knygoje pirmasis pjūties pėdas atnešamas kunigui prieš valgant to derliaus grūdus. Šis apeigų vaizdas padeda suprasti Pauliaus parinktą žodį. Pirmas pėdas priklauso tai pačiai pjūčiai kaip ir būsimas derlius. Laiške Kristaus prisikėlimas taip pat siejamas su tuo, ko dar laukia jam priklausantieji. Dvidešimt trečioje eilutėje apaštalas pasako ir jų eilę.

Šaltinis: 1 Korintiečiams 15 skyriaus graikiškas tekstas, SBLGNT; Kunigų knygos 23 skyrius, 9–14 eil., USCCB; Joel White, „He Was Raised on the Third Day According to the Scriptures“, Tyndale Bulletin 66.1 (2015), p. 117–118.

Lk 6, 17. 20–23 · Į ką Jėzus pakelia akis

Epì tópou pedinoû reiškia „lygioje vietoje“. Lukas nupasakoja, kaip Jėzus nusileidžia su Dvylika ir sustoja tarp mokinių bei žmonių, atkeliavusių iš Judėjos, Jeruzalės ir Tyro bei Sidono pajūrio. Prieš prabildamas jis pakelia akis į mokinius. Ištartas pažadas turi konkretų adresatą.

Makárioi reiškia „palaiminti“. Pirmieji taip pavadinami ptōchoí – vargšai, žmonės, kuriems trūksta pragyvenimo išteklių. Apie alkanuosius ir verkiančiuosius Lukas sako „dabar“. Karalystė Jėzaus žodžiais jau priklauso klausytojams, kuriems sotumas ir juokas dar tik žadami. Kalbėdamas apie persekiojimą jis įvardija ir jo priežastį, ištikimybę Žmogaus Sūnui.

Šaltinis: Evangelijos pagal Luką 6 skyriaus graikiškas tekstas, SBLGNT; Pranciškus, „Viešpaties angelo“ malda, 2022-02-13.

Lk 6, 24–26 · Atlygis, kuris jau paimtas

Ouaí yra skausmingas perspėjimas „vargas“. Keturis palaiminimus lydi keturi perspėjimai. Jų pradžioje turtingiesiems Jėzus sako apéchete, „jūs jau turite“, „jūs jau gavote“. Paguoda, kuria jie dabar patenkinti, pasidaro vienintelis atlygis, kai užveria akis prieš alkstantį ir verkiantį.

Pseudoprophêtai reiškia netikrus pranašus. Paskutinis perspėjimas susieja žmonių liaupses su tais, kurių žinia anksčiau irgi buvo visiems patogi. Jį skaitant greta ankstesnio pažado persekiojamiems mokiniams išryškėja priešingi likimai. Girdintieji dar turi laiko pastebėti, kur juos veda troškimas, kad visi apie juos gerai kalbėtų.

Šaltinis: Evangelijos pagal Luką 6 skyriaus graikiškas tekstas, SBLGNT; Pranciškus, „Viešpaties angelo“ malda, 2019-02-17.

Šv. Jeronimas. Šaknys, kurios kaitroje pasiekia vandenį

Jis tvirtina galįs tai, ko negali.

III kn., prie Jer 17,5–6, vertimas iš lotynų k.

Vandenys reiškia Šventosios Dvasios malonę, įvairias dovanas.

III kn., prie Jer 17,7–8, vertimas iš lotynų k.

Jeronimas pirmiausia sustoja prie Jeremijo žmogaus, kuris savo jėgą laiko vienintele atrama. Jo širdis nutolsta nuo Dievo, nes jis tiki galįs tai, ko iš tiesų negali. Kitą žmogų pranašas prilygina medžiui prie vandens. Jeronimas atpažįsta tą patį medį pirmojoje psalmėje. Jis leidžia šaknis ten, iš kur gauna gyvybę, todėl per kaitrą ir toliau duoda vaisių.

Vandenyje Jeronimas įžvelgia įvairias Šventosios Dvasios dovanas ir prisimena per Krikštą gautą malonę. Kaitrą jis sieja su persekiojimu arba teismo diena. Pabaigoje aiškintojas žvelgia į Kristų, kuris kartą mirė ir daugiau nebemiršta. Taip sausra parodo, iš kur medis semiasi gyvybės, o bendruomenės ištvermė atskleidžia, kuo ji pasitiki.

ST → NT. Jeronimas Jeremijo medį sugretina su Ps 1,3, vandenį skaito kaip Dvasios dovanų bei Krikšto malonės ženklą, o kaitrą sieja su persekiojimu arba teismu.

Ryšys su skaitiniais. Klausant Jeremijo ir psalmės verta išgirsti, ką medis daro kaitroje. Jis ir tada duoda vaisių, nes šaknys siekia vandenį.

Šaltinis: Jeronimas, Commentarii in Ieremiam III, prie Jer 17,5–8, lotyniškas tekstas.

Šv. Augustinas. Medis, kurio galima įsitverti

Laikinųjų dalykų upė neša.

II traktatas, §10, vertimas iš lotynų k.

Ar tave blaško pasaulio meilė? Laikykis Kristaus.

II traktatas, §10, vertimas iš lotynų k.

Augustinas aiškina Jono laiško žodžius apie praeinantį pasaulį. Jis įsivaizduoja žmogų, kurį neša upė. Srovė yra visa, kas atsiranda ir dingsta. Prie pat šios upės auga medis, kurio galima įsitverti. Medis Augustinui yra Kristus. Jis prisiėmė mūsų kūną, mirė, prisikėlė ir įžengė į dangų. Jį galima pasiekti čia, kur žmogų neša srovė.

Prieš nupiešdamas upę, Augustinas kalba pakrikštytiesiems apie meilės šaknis. Malonės vaisiai matomi tada, kai meilė įsitvirtina žmoguje ir keičia jo elgesį. Pirmoje psalmėje prie upės pasodintas žmogus duoda vaisių. Šalia jos Augustino pamokslas leidžia matyti, į ką žmogus gali įsikibti, kai laikini dalykai tempia jį kiekvienas į savo pusę.

ST → NT. Augustinas savo pamokslo medį sieja su įsikūnijusiu, mirusiu ir prisikėlusiu Kristumi. Ps 1,3 sugretinimas išryškina vaisių duodančio žmogaus ryšį su Kristumi.

Ryšys su skaitiniais. Pasakojant apie medį galima padaryti pauzę po Augustino klausimo ir leisti klausytojui atpažinti, kas šiuo metu jį neša.

Šaltinis: Augustinas, In Epistolam Ioannis ad Parthos II, §§8–10, prie 1 Jn 2,15–17, lotyniškas tekstas.

Šv. Jonas Auksaburnis. Pirmasis derliaus vaisius žada kitus

Ir kaip jis gali būti pirmasis vaisius, jei neprisikels tie, kurių pirmasis vaisius jis yra?

Homilija XXXIX, §2, vertimas iš graikų k.

[Paulius kalba] apie kūnų prisikėlimą ir gyvenimą, dabartinį ir būsimą.

Homilija XXXIX, §3, vertimas iš graikų k.

Auksaburnis atkuria korintiečio klausimą. Kaip gali mūsų būsimas prisikėlimas ką nors pasakyti apie jau įvykusį Kristaus prisikėlimą? Atsakymo jis ieško Pauliaus žodyje, reiškiančiame pirmąjį derliaus vaisių. Pirmasis vaisius vadinamas pirmuoju todėl, kad priklauso derliui, kurio dar laukiama. Pamokslininkui Pauliaus išvada kyla iš paties žodžio. Kristaus prisikėlimas įtraukia ir jo žmones.

Toliau pamoksle pasirodo Adomas ir Kristus. Žmogaus prigimtis, kuri Adome pažino mirtį, Kristuje laimi pergalę. Dėl to Auksaburnis pabrėžia, kad kalbama apie kūnų prisikėlimą. Pauliaus klausytojai galėjo tikėtis, jog nuodėmė jiems atleista. Pamokslininkas padeda išgirsti ir pažadą apie užmigusiuosius, kurių likimo korintiečiai negalėjo patys pamatyti.

ST → NT. Auksaburnis pasitelkia Pauliaus pirmųjų vaisių vaizdinį ir Adomą gretina su Kristumi. Žmogaus prigimtis Kristuje pasiekia pergalę ten, kur Adome patyrė mirtį.

Ryšys su skaitiniais. Žodį „pirmgimis“ iš 1 Kor 15,20 galima paaiškinti per pirmojo derliaus vaisiaus vaizdą. Jis leidžia viename sakinyje išgirsti Kristų ir tuos, kurių dar laukiame prisikeliant.

Šaltinis: Jonas Auksaburnis, Homiliae in I ad Corinthios XXXIX, §§2–3, prie 1 Kor 15,13–14.20–23, PG 61, 334–337, graikiškas tekstas.

Šv. Jonas Damaskietis. Lozorius ir Prisikėlusysis

Jis prikėlė patį kūną, kuris buvo pradėjęs irti.

Expositio fidei 100, apie Lozorių, vertimas iš graikų k.

Pats Viešpats tapo pilnutinio, mirčiai daugiau nebepavaldaus prisikėlimo pirmuoju vaisiumi.

Expositio fidei 100, vertimas iš graikų k.

Jonas Damaskietis prisimena Lozorių, išėjusį iš kapo ketvirtą dieną. Jėzus prikėlė patį mirusį žmogų. Kas jį pažinojo, galėjo atpažinti iš kapo išėjusį Lozorių. Damaskietis šį įvykį skaito kaip ženklą, parodantį, ką gali Kristus ir kad žmogaus kūnas yra pašauktas prisikelti. Grąžintas į gyvenimą, Lozorius vis dar gyveno mirtingo žmogaus gyvenimą.

Tada Jonas atsigręžia į Kristų, kurį Paulius vadina užmigusiųjų pirmgimiu. Jo prisikėlimą Damaskietis vadina pilnutiniu, nes mirtis jo daugiau nebevaldo. Ir vis dėlto mokiniai atpažįsta tą patį Jėzų. Jis parodo rankas ir šoną, leidžia Tomui paliesti žaizdas. Damaskiečiui šie ženklai padeda vienu metu išlaikyti dvi tiesas. Prisikėlęs Kristus yra tas pats nukryžiuotas žmogus, ir jo kūnas jau dalyvauja nemariame gyvenime.

ST → NT. Lozoriaus prikėlimą Jonas Damaskietis laiko Kristaus ir mūsų būsimo prisikėlimo ženklu. Mokiniams parodytos Kristaus žaizdos patvirtina kūno tapatybę.

Ryšys su skaitiniais. Greta 1 Kor 15,20 galima prisiminti dvi skirtingas kapo scenas. Lozoriaus sugrįžimas padeda įsivaizduoti kūno prisikėlimą, o Kristaus prisikėlimas atveria gyvenimą be mirties.

Šaltinis: Jonas Damaskietis, Expositio fidei 100 (IV, 27), „Apie prisikėlimą“, graikiškas tekstas.

Tertulijonas. Palaiminimas, kurio balsas jau girdėti pranašuose

Laikyk tai upeliu iš Gelbėtojo šaltinių.

IV, 14, §2, vertimas iš lotynų k.

Jis pradėjo guosdamas vargšus, nuolankiuosius, alkstančius ir verkiančius.

IV, 14, §13, vertimas iš lotynų k.

Tertulijonas atkreipia dėmesį į Luko žodį, kurį lotyniškai perteikia kaip „elgetos“. Jėzaus pažadas pirmiausia pasiekia tuos, kuriems iš tikrųjų reikia pagalbos. Aiškintojas prisimena Samuelio motinos Onos giesmę. Joje Viešpats pakelia vargšą nuo žemės ir pasodina jį tarp didžiūnų. Tertulijonas girdi, kaip Luko palaiminime tas pats Dievas pažada beturčiams vietą savo karalystėje.

Toliau jis skaito Izaijo žinią apie pateptąjį, siunčiamą skelbti gerosios naujienos vargšams ir guosti liūdinčiųjų. Luko pažadai alkstantiems ir verkiantiems jam tęsia tą pranašų kalbą. Ginčydamasis su Markionu, Tertulijonas Kristaus gerumą vaizduoja kaip iš Gelbėtojo šaltinių atitekančią srovę. Evangelijos žodžiuose apie alkį ir ašaras jis atpažįsta Dievo rūpestį tais pačiais žmonėmis, kurių balsas girdimas Rašte.

ST → NT. Tertulijonas Onos giesmę (1 Sam 2,8), psalmių vargšų gynimą ir Iz 61,1–3 gretina su Kristaus pažadais Lk 6. Anksčiau girdėtas Dievo rūpestis įgauna Jėzaus kreipinio formą.

Ryšys su skaitiniais. Prie Luko „palaiminti jūs, beturčiai“ galima pridėti Onos giesmės vaizdą apie vargšui duotą vietą tarp didžiūnų.

Šaltinis: Tertulijonas, Adversus Marcionem IV, 14, §§1–6.9–15, lotyniškas tekstas.

Šv. Kirilas Aleksandrietis. Lozorius prie vartų dar galėjo būti priimtas

Turtuolis jo nepasigailėjo.

XXVIII homilija, p. 107, pagal vertimą iš sirų k.

Turtuolis galėjo pasigailėti Lozoriaus.

XXIX homilijos fragmentas, p. 110, pagal vertimą iš sirų k.

Kirilas Luko žodžius „vargas jums, turtuoliai“ skaito greta pasakojimo apie turtuolį ir Lozorių. Prie vartų guli kenčiantis žmogus. Turtuolis gyvena už tų pačių vartų, tačiau Lozoriui neparodo gailestingumo. Vėliau jis pats prašo vandens ir išgirsta, kad savo gerovę jau buvo gavęs. Šiame pasakojime Kirilas atpažįsta lygumoje skelbiamą persikeitimą, kai sotieji alksta ir kenčiantys sulaukia paguodos.

Kitame homilijos fragmente Kirilas sugrįžta prie momento prieš turtuolio mirtį. Būdamas gyvas, jis galėjo pasigailėti Lozoriaus ir pats tapti jo paguodos dalininku. Todėl Kirilas prisimena kitą Luko raginimą naudotis turtais įgyjant bičiulių. Prie vartų slypi galimybė, kurią Jėzaus perspėjimas dar leidžia pastebėti. Turtuolis gali išgirsti, ko reikia žmogui, su kuriuo kasdien prasilenkia.

ST → NT. Kirilas lygumos pamokslo perspėjimą skaito per paties Luko pasakojimą apie Lozorių (Lk 16,19–31) ir Lk 16,9 kvietimą panaudoti turtą bičiulystei.

Ryšys su skaitiniais. Po Lk 6,24 galima nupiešti Lozoriaus vietą prie vartų ir paklausti, ką turtuolis dar turėjo laiko padaryti.

Šaltinis: Kirilas Aleksandrietis, In Lucam, XXVIII ir XXIX homilijos fragmentas, prie Lk 6,24, R. Payne Smith vertimas iš sirų k., p. 107 ir 110.

Šv. Ambraziejus. Kam turtas buvo duotas

Turtas duotas bendram naudojimui.

V kn., §69, vertimas iš lotynų k.

Gulėti prie žemėje užkastų lobių.

V kn., §69, vertimas iš lotynų k.

Ambraziejus, skaitydamas Luko perspėjimą turtuoliams, pažvelgia į žmogų, kuris duoda, nors pats turi mažai. Jis mato, kad ryžto dalytis gali pakakti ir ten, kur atsargos menkos. Didesnė nuosavybė taip pat leidžia padaryti daugiau gera. Ambraziejus klausia, kaip žmogus panaudoja tai, ką turi, ir ar dėkingumas už gautą gėrį pasiekia kitus.

Vyskupas įsivaizduoja žmogų, palinkusį virš užkasto lobio ir visą gyvenimą jį saugantį. Turtas jam jau tapo paguoda, dėl kurios jis kasdien nerimauja. Ambraziejus sako, kad gėrybės duotos bendram naudojimui. Užkastas lobis čia primena Evangelijos perspėjimą žmogui, kuriam priklausantys daiktai galėtų kam nors padėti jau šiandien.

ST → NT. Ambraziejaus užkastas lobis paaiškina Luko turtuolio jau atsiimtą paguodą. Tai jo paties pateiktas vaizdas, siejantis turtą su galimybe dalytis bendru gėriu.

Ryšys su skaitiniais. Prie Luko perspėjimo galima įvardyti vieną daiktą ar lėšą, kuriuos žmogus saugo ir kurių šiandien konkrečiai kam nors reikia.

Šaltinis: Ambraziejus, Expositio Evangelii secundum Lucam V, §69, prie Lk 6,24, lotyniškas tekstas.

Šv. Oskaras Romero. Vargšai turi jaustis Bažnyčioje savi

Pats skurdas, kai trūksta to, kas būtina, yra kaltinimas.

Homilija, p. 277, vertimas iš ispanų k.

1980 m. vasario 17 d. San Salvadore arkivyskupas Oskaras Romero pradeda VI eilinio sekmadienio homiliją nuo svečio įspūdžio. Venesuelos politikas buvo atėjęs manydamas pamatyti politinį susirinkimą. Išgirdęs žmones giedant ir meldžiantis, o paskui pamatęs ilgą eilę prie Komunijos, jis papasakojo atpažinęs krikščionių susirinkimą. Romero savo klausytojams dėkoja už tai, ką atvykėlis pamatė jų Mišiose.

Paskui arkivyskupas prašo įsižiūrėti į Jėzų, kuris nusileidžia į lygumą ir kalba alkstantiems bei verkiantiems žmonėms. Jų padėtis, sako Romero, kelia klausimą, kas visuomenėje gali pasisotinti ir kieno sąskaita. Tą pačią dieną jis sugretina Luko palaiminimus su Jeremijo medžiu prie vandens, o Pauliaus skelbiamą prisikėlimą vadina tokio pasitikėjimo pagrindu. Bažnyčios gyvenimą jis matuoja ir tuo, ar vargšai joje jaučiasi savi.

Ryšys su skaitiniais. Išgirdus Luko žodžius „palaiminti jūs, beturčiai“ galima prisiminti, kas parapijoje prie stalo ar maldoje jaučiasi laukiamas ir kam sunku rasti vietą.

Šaltinis: Óscar Romero, „La pobreza de las bienaventuranzas, fuerza de la verdadera liberación del pueblo“, 1980 m. vasario 17 d. homilija, Homilías VI, p. 273–277.283–284; The Archbishop Romero Trust, VI eilinio C homilijos garso įrašo puslapis, 1980 m. vasario 17 d..

Šv. Klara Asyžietė. Kiek žemės reikia daržui

Tiek, kiek būtina daržui, kuriame auginamos daržovės.

Testamentas, §53, vertimas iš lotynų k.

Klara savo testamentą skiria ir seserims, kurios į bendruomenę ateis po jos mirties. Ji prisimena, kaip ieškojo popiežių patvirtinimo bendruomenės pasirinktam gyvenimui be nuosavybės. Seserims persikėlus, prisiimtas įsipareigojimas keliautų kartu su jomis. Todėl testamente atsiranda labai praktiškas matas. Aplink vienuolyną galima priimti tiek žemės, kiek reikia daržovėms auginti, o daugiau tik tiek, kiek būtina vienuolyno nuošalumui.

Tame pačiame testamente Klara prašo būsimąją vyresniąją atidžiai rūpintis kiekviena seserimi. Gautas aukas ji turi paskirstyti pagal tikrą žmogaus poreikį. Seserims turi būti saugu bet kuriuo metu pasakyti, ko joms reikia. Pasitikėjimas Viešpačiu čia matomas iš dviejų dalykų. Vienuolynas nustato ribą tam, ką kauptų, ir rūpinasi, kad žmogus neliktų vienas su savo stygiumi.

Ryšys su skaitiniais. Prie Lk 6,24 galima prisiminti Klaros daržą. Jo riba leidžia paklausti, kur baigiasi bendruomenės poreikis ir prasideda kaupimas dėl saugumo.

Šaltinis: Klara Asyžietė, Testamentum Sanctae Clarae, §§42–55.59–66, Directorio Franciscano lotyniškas tekstas.

Šv. Jonas Dievo. Trys aukso raidės ant raudono audinio

Trečioji yra viltis vien Jėzuje Kristuje.

Trečiasis laiškas Sesos kunigaikštienei, vertimas iš ispanų k.

Trečiajame laiške Sesos kunigaikštienei Jonas Dievo padėkoja, kad jos šeima padėjo išmaitinti ir aprengti jo globos namų vargšus. Pats jis taip serga, jog abejoja, ar galės laišką pabaigti. Kunigaikštienei jis primena jųdviejų pokalbį Kabroje apie viltį Kristuje ir prašo už jį pasimelsti. Jei mirtų, bendražygis Angulas turėtų jai atvežti jo saugotą raudoną audinį su trimis auksinio siūlo raidėmis.

Jonas paaiškina, ką norėtų tuo audiniu perduoti. Raudona spalva primins Kristaus kančią, o trys raidės žymės tikėjimą, meilę ir viltį. Aptardamas meilę jis prašo trokšti artimui to paties gėrio, kurio norime sau. Kalbėdamas apie viltį, iš ligos patalo žvelgia į Kristaus pažadėtą gyvenimą. Kunigaikštienei patikėtas daiktas turės priminti, iš kur ji ir toliau gali semtis jėgų rūpintis kitais.

Ryšys su skaitiniais. Po Jer 17,7 galima prisiminti, ką Jonas išsiuvinėtas raides gavusiam žmogui norėjo palikti ilgesniam laikui. Jis įvardija pasitikėjimo šaltinį, kuriuo remiasi ir sirgdamas.

Šaltinis: Jonas Dievo, Tercera carta a la duquesa de Sesa, ispaniškas šv. Jono Dievo hospitaljerų leidimas, pastraipos apie ligą ir tris raides.

Pal. Frederikas Ozanamas. Ką draugai surenka antradieniais

Meilę maitina geri darbai.

Laiškas 1834 m. lapkričio 4 d., vertimas iš prancūzų k.

1834 m. lapkričio pradžioje Frederikas Ozanamas iš Liono rašo bičiuliui Léonce’ui Curnier apie Paryžiaus draugiją. Atvykę iš provincijos studentai susiburia, kad turėtų kam pasipasakoti ir iš ko mokytis. Ozanamas paaiškina, kaip jų draugystė pasiekia kitus. Antradieniais jie patys susideda pinigų, priima geradarių aukas, dalija savo drabužius ir knygas. Laiške jis jau gali nurodyti, kiek paramos išdalijo.

Bičiuliui, kuris buria žmones savo mieste, Ozanamas siūlo kitokį darbo ritmą. Ten žmonės pažįsta vietą ir gali ilgai išbūti vienoje grupėje. Net tuzinas žmonių gali daug nuveikti, jei nuosekliai rūpinasi miesto vargstančiaisiais. Ozanamas paprašo įrašyti bičiulį į draugijos susirašinėjančių narių sąrašą. Kai jų grupė įgis patirties, jis tikisi išgirsti, ko pats gali iš jos pasimokyti.

Ryšys su skaitiniais. Po Lk 6,20–25 galima įvardyti, ką keli žmonės pajėgtų padaryti nuolat, kaip Ozanamo draugai kiekvieną antradienį.

Šaltinis: Frédéric Ozanam, laiškas Léonce’ui Curnier, Lionas, 1834 m. lapkričio 4 d., Lettres, XXIII (1873 leidime adresatas „M. X…“), p. 132–137; „Ozanam et Diaconia“, išn. 4, nurodo kritinio leidimo laišką Nr. 82, p. 154.

Pal. Jurgis Matulaitis. Malda tarp dviejų darbų

Palaimintas žmogus, kuris išmoksta, kiek atitrūkdamas nuo darbų ir rūpesčių, prie Dievo kilti ir Dievuje ilsėtis.

Užrašai, 1910 m. lapkričio 24 d., p. 28–29.

1910 m. lapkričio 24 d. dienoraštyje Jurgis Matulaitis įsižiūri į veiklaus žmogaus dieną. Einant nuo vieno darbo prie kito, važiuojant ar atliekant užduotį, kuri nereikalauja viso dėmesio, lieka trumpų tarpų. Jis rašo, kad tuo metu mintys gali suktis apie ką tik patirtą nemalonumą, žmogui net neprisėdus pailsėti. Galima tą pačią minutę paversti trumpu atsigręžimu į Dievą.

Matulaitis pastebi, kad šis įprotis bręsta kartojamas. Žmogui vis lengviau kreiptis į Viešpatį ir dirbant, ir sutikus kitą žmogų. Dienoraštyje savo mintį jis išsako palaiminimo sakiniu. Pirmojoje psalmėje laimingasis šnabžda Dievo mokymą dieną ir naktį, o Matulaitis įvardija, kur tokia malda galėtų tilpti į kasdienybę. Jeremijo medžio šaknys siekia vandenį ir tuomet, kai virš žemės karšta.

Ryšys su skaitiniais. Psalmės žodžius apie dieną ir naktį galima susieti su vienu tarpu tarp dviejų įprastų dienos darbų, kai žmogus gali trumpai kreiptis į Viešpatį.

Šaltinis: Jurgis Matulaitis, Užrašai, 1910 m. lapkričio 24 d., P. Subačiaus leidimas, Aidai, 1998, p. 28–29, paskelbta ištrauka; Marijampolės bazilika, „Užrašai“, 1910 m. lapkričio 24 d. ištraukos.

Šv. Jonas Henrikas Newmanas. Velykų rytą laivai toliau plaukia

Tai duoda mums didelę pamoką niekada nenusivilti.

Velykų pamokslo užrašai, §3, vertimas iš anglų k.

Rengdamas 1875 m. Velykų pamokslą, Jonas Henrikas Newmanas užsirašo kelis kasdienius vaizdus. Saulė pateka ir leidžiasi, laivai plaukia, mokslininkai skaičiuoja ir žiūri pro teleskopus, žmonės planuoja savo darbą. Panašiai, svarsto jis, įprastas pasaulio gyvenimas tęsėsi ir po Jėzaus nukryžiavimo. Kristaus prisikėlimas atsivėrė pasaulyje, kuriame žmonės toliau rūpinosi įprastais reikalais.

Newmanas pamokslo užrašuose iš to daro išvadą apie viltį. Tai, ką žmogus kasdien mato, jam atskleidžia tik dalį tikrovės. Per Mišias jis išpažįsta Kristaus mirtį ir prisikėlimą, kurie leidžia kitaip žvelgti į kasdienį darbą ir jo ribas. Todėl Newmano užrašai veda prie trijų veiksmų. Tikėti, viltis ir mylėti galima jau dabar, nors galutinis Kristaus pergalės vaisius dar nepasirodė visiems.

Ryšys su skaitiniais. Perskaičius 1 Kor 15,19–20, galima įvardyti vieną įprastą ryto vaizdą ir po jo dar sykį ištarti Pauliaus žodžius apie jau prisikėlusį Kristų.

Šaltinis: John Henry Newman, Sermon Notes, „The Seen and the Unseen Worlds“, 1875 m. kovo 28 d., Velykų pamokslo užrašai, §§3–11.

Šv. Damijonas Molokajietis. „Jūsų nusilpęs bičiulis“

Jūsų nusilpęs bičiulis.

Laiškelio gyd. Swiftui pabaiga, vertimas iš anglų k.

Molokajuje Damijonas daugelį metų tarnauja žmonėms, kurie dėl Hanseno ligos buvo atskirti nuo šeimų. Vėliau pats suserga. Paskutiniais gyvenimo mėnesiais jis rašo trumpą raštelį gydytojui Sidney Bourne’ui Swiftui. Kunigas nuogąstauja dėl galimo vidaus negalavimo ir prašo gydytoją, jei šis galįs, ateiti. Pasirašo prisistatydamas kaip jo nusilpęs bičiulis.

Džordžtauno archyve raštelio kitoje pusėje yra ankstesnio gydytojo recepto nuorašas. Tame pačiame aplanke išliko Swifto užrašai apie Damijono temperatūrą ir pulsą. Ilgi bendro gyvenimo metai su ligoniais šiame raštelyje matomi iš kitos pusės. Žmogus, kuris anksčiau pats lankydavo sergančius, atvirai pasako, kad dabar pagalbos reikia jam. Jo kreipinys leidžia pamatyti, kaip priklausymas bendruomenei išlieka ir nusilpus.

Ryšys su skaitiniais. Klausant Jėzaus tiesioginio kreipinio į vargstančius žmones galima paklausti, ar mūsų bendruomenėje žmogus gali taip paprastai pasakyti, kad jam reikia pagalbos.

Šaltinis: Damijonas de Veusteris, nedatuotas laiškelis gyd. Sidney Bourne’ui Swiftui, 1888 m. liepa–1889 m. balandis, Georgetown University Library, Francis X. Talbot, S.J. Memorial Collection.

Antanas Maceina · Nukirstos šaknys

Antanas Maceina Jobo žmonos patarimą nusigręžti nuo Dievo aiškina nukirstų šaknų vaizdu. Augalas gauna gyvybei reikalingų medžiagų per šaknis. Jas nukirtus nutrūksta ryšys su tuo, kas jį maitino. Maceinai taip atrodė žmogaus bandymas gyventi atsiskyrus nuo Dievo.

Jer 17, 5–8. Jeremijas skiria nusigręžusią širdį ir žmogų, kurio šaknys siekia vandens. Jobas kelia Dievui sunkius klausimus ir išlaiko ryšį su juo net tada, kai jo gyvenimas primena sausros metus.

Šaltinis: Antanas Maceina · Jobo drama, Venta, 1950.

Thomas Watsonas · Pienas, kuriam leidžiama nusistovėti

Thomas Watsonas primena, kas nutinka palikus pieną ramiai stovėti. Paviršiuje susidaro grietinėlės sluoksnis. Taip ir išgirstas žodis pamažu tampa dvasiniu maistu, kai jam skiriame laiko ir leidžiame minčiai nusistovėti.

Ps 1, 2. Laimingas žmogus grįžta prie Viešpaties mokymo dieną ir naktį. Watsono vaizdas padeda suprasti, kodėl verta apsistoti prie vienos eilutės ir ją dar kartą apmąstyti.

Šaltinis: Thomas Watsonas · Saints Spiritual Delight, apie meditaciją, 15 skyrius.

Šv. Kiprijonas · Vėjas atskiria grūdą nuo pelų

Kiprijonas, rašydamas išbandymų kamuojamiems krikščionims, pasitelkia grūdų vėtymą. Vėjo gūsis nuneša lengvus pelus, o sunkesni grūdai lieka. Kiprijonui išbandymas irgi padeda pamatyti, kas turi svorio ir išlieka.

Ps 1, 3–4. Psalmėje vėjas blaško pelus, o prie vandens augantis medis duoda vaisių. Kiprijonas išplečia vieną šio vaizdo pusę. Tas pats vėjas paliečia ir pelus, ir grūdus, o jų skirtumas išryškėja vėtant.

Šaltinis: Šv. Kiprijonas Kartaginietis · Apie mirtingumą, §12.

Dantė · Pro liepsną matyti žėruojanti anglis

Dantės „Rojuje“ kalbama apie tai, kaip atrodys žmogus po prisikėlimo. Palyginimui pasirenkama žėruojanti anglis. Ji skleidžia liepsną, bet jos pačios švytėjimas toks ryškus, kad pro liepsną vis dar matyti anglies pavidalas.

1 Kor 15, 16–20. Paulius žmonių prisikėlimo viltį grindžia Kristaus prisikėlimu. Dantės palyginimas parodo vieną šios vilties pusę. Dievo šlovėje žmogaus kūnas lieka regimas ir atpažįstamas.

Šaltinis: Dantė Aligjeris · Dieviškoji komedija, Rojus XIV.

George’as MacDonaldas · Kūnas kaip vaizdą rodanti kamera

George’as MacDonaldas kūną palygino su kamera, kurioje pasirodo vaizdas. Per kūną žmogus pamato pasaulio grožį, išgirsta kitą žmogų ir patiria jo artumą. Todėl, kalbėdamas apie prisikėlimą, MacDonaldas tikėjosi, kad toks bendravimas taps dar pilnesnis.

1 Kor 15, 16–20. Paulius kalba apie mirusiųjų prikėlimą, į kurį veda Kristaus prisikėlimas. MacDonaldo vaizdas primena, kiek daug ši viltis reiškia mūsų ryšiui su kitais žmonėmis.

Šaltinis: George’as MacDonaldas · Unspoken Sermons, The God of the Living.

Šv. Jonas Auksaburnis · Karaliaus sargyba prie bažnyčios durų

Jonas Auksaburnis lygina valdovo rūmus ir bažnyčią. Prie rūmų durų svarbą rodo iškilminga sargyba. Prie bažnyčios durų sėdinčius vargšus pamokslininkas vadina dangaus Karaliaus sargyba. Garbė, parodyta šiems žmonėms, pasiekia patį Karalių.

Lk 6, 20–21. Jėzus savo Karalystę pažada beturčiams. Auksaburnio palyginimas kviečia pro bažnyčios duris įžengiantį žmogų pastebėti, kas laukia prie slenksčio, ir parodyti jam pagarbą.

Šaltinis: Šv. Jonas Auksaburnis · Vienuoliktoji homilija apie Pirmąjį laišką tesalonikiečiams.

Epiktetas · Kam atiduodame savo sprendimą?

Epiktetas klausia, kaip reaguotume, jei kas nors atiduotų mūsų kūną pirmam sutiktam praeiviui. Pasipiktintume. Vis dėlto, pasak jo, savo mintis kartais lygiai taip pat atiduodame svetimam žmogui. Užtenka jam mus įžeisti, ir jis ima valdyti mūsų ramybę.

Lk 6, 22–23.26. Jėzus kalba ir apie panieką, ir apie visų pagyras. Epikteto palyginimas padeda pastebėti, kada kitų žodžiams patikime spręsti, kiek vertas mūsų pasirinktas kelias.

Šaltinis: Epiktetas · Vadovėlis, 28 skyrius, Dickinson College Commentaries.

Willa Cather · Šaltinis už raudonų smėlio kalvų

Naujosios Meksikos dykumoje vyskupas Žanas Mari Latūras pasimeta tarp vienodų raudono smėlio kalvų. Gertuvė tuščia, kumelė ir nešulinis mulas seniai negėrę. Tarp žemų kadagių jis pamato vieną, kurio plikas kamienas viršuje išsišakoja į dvi horizontalias šakas. Latūras nulipa nuo kumelės, išsitraukia nučiupinėtą knygą ir atsiklaupia prie kryžių primenančio medžio. Pasimeldęs vėl sėda į balną. Jodamas prisimena Jėzaus žodžius ant kryžiaus apie troškulį.

Po kurio laiko abu gyvuliai pakelia galvas ir paspartina žingsnį. Už dviejų smėlio kalvų Latūras išvysta upelį, dobilus, medžius ir namus su sodais. Pribėgusi mergina atpažįsta kunigą ir siunčia berniuką pranešti savo tėvui. Ji sako, kad tėvas meldėsi sulaukti kunigo. Vakare Latūras vakarieniauja su jų šeima, o kitą rytą vyskupas aukoja Mišias, krikštija ir laimina santuokas. Vėliau, eidamas palei upelį, jis randa šaltinį, kurio iš tolo tarp smėlio kalvų nė neįtartum.

Ryšys su skaitiniais. Jer 17,7–8 ir Ps 1,3. Atsiklaupęs prie kadagio Latūras prisimena, kad ir Jėzus pažino troškulį. Po maldos jis tęsia kelionę ir sutinka žmones, kurie gali jį priimti, o patys laukia jo pagalbos. Gyvenvietė prie šaltinio leidžia vaizdžiai nusakyti Jeremijo ir psalmės medį. Iš paslėpto vandens gyvena tai, kas sausroje vis dar žaliuoja ir duoda vaisių.

Šaltinis: Willa Cather, „Death Comes for the Archbishop“ (1927), I knyga „The Vicar Apostolic“, 1–2 skyriai „The Cruciform Tree“ ir „Hidden Water“. Project Gutenberg Nr. 69730.

Žemaitė · Ką Petras suskaičiavo prieš vestuves

Žemaitės apsakyme Petras Kurmelis prieš vedybas vis skaičiuoja Marcelės atsinešamą dalį. Kupstys jau buvo atgabenęs porą vežimų medžiagos, Petras jos buvo parsivežęs dar kelis krovinius. Dabar jis norėtų gauti pinigų į rankas. Zolys stengiasi abi puses sutaikyti ir prikalbinti Marcelę. Kai pagaliau susitaria sekmadienį paduoti užsakus, Petras iš džiaugsmo kyla it ant mielių.

Marcelė pabučiuoja jam ranką. Petrui ji tuo metu atrodo maloni. Pinigų dabar davė mažai, svarsto jis, toliau matysis. Žemaitė leidžia girdėti, kaip mintis apie būsimą žmoną tame pačiame atodūsyje susilieja su mintimi apie turtą. Ir kai jiedu nesutaria, ar kelti vestuves, Petras vėl ima svarstyti ir apie papročius, ir apie išlaidas.

Ryšys su skaitiniais. Jer 17, 5–8 ir Lk 6, 24–26. Scena padeda išgirsti, ką žmogus laiko gyvenimo atrama, kai skaičiai ima kalbėti net ten, kur reikėtų pažinti kitą žmogų.

Šaltinis: Žemaitė, „Petras Kurmelis“, pirmoji dalis, Petro ir Marcelės vedybų derybos.

Fiodoras Dostojevskis · Ar dar pamatysime Iljušą?

Mokiniai neša Iljušos karstą į cerkvę. Jo tėvas Snegiriovas seka paskui ir vis tiesia ranką, tarsi norėtų padėti nešti. Pamatęs ant sniego nukritusią gėlę, skuba jos pakelti. Tada išsigąsta, kad pamiršo duonos plutelę. Berniukai primena, kad ji jo kišenėje. Dar prieš mirtį Iljuša prašė tėvo patrupinti ant kapo duonos, kad atskristų žvirbliai ir jis nesijaustų vienas. Kai kapas užpilamas, tėvas išsitraukia plutelę ir ima barstyti trupinius.

Grįždami Alioša ir berniukai sustoja prie didelio akmens. Alioša prisimena, kaip prie tiltelio jie anksčiau svaidė į Iljušą akmenis ir kaip vėliau jį pamilo. Jis prašo prisiminti bičiulį ir vienam kito nepamiršti, net jeigu po daugelio metų jų keliai bus išsiskyrę. Kolia staiga paklausia, ar tikrai visi prisikels ir ar vėl pamatys Iljušą. Alioša atsako, kad tikrai prisikels, vėl susitiks ir džiaugsmingai vienas kitam papasakos, kas buvo. Paskui jie eina į gedulingus pietus susikibę rankomis.

Ryšys su skaitiniais. 1 Kor 15,16–20. Kolia Pauliaus skelbiamą viltį išsako klausimu apie konkretų žmogų. Jis nori žinoti, ar dar sutiks Iljušą. Prie šio klausimo galima grįžti perskaičius Pauliaus žodžius, kad Kristus prisikėlė kaip pirmasis iš užmigusiųjų. Tuomet lieka vietos ir ilgesiui, ir vilčiai, kad mirusieji bus prikelti.

Šaltinis: Fiodoras Dostojevskis, „Broliai Karamazovai“ (1880), epilogo III skyrius „Похороны Илюшечки. Речь у камня“, Наука, 1991, t. 10, p. 286–294.

Nicholas Wisemanas · Pietūs už užuolaidos

Kardinolo Wisemano romane tarnaitė Sira į nedidelį kambarį atneša servetėle uždengtą krepšį. Jos laukia neregė Cecilija. Šįkart Sira jai atidėjo patiekalą nuo šeimininkės stalo. Cecilija apsidžiaugia pačiu sumanymu ir paklausia, kodėl bičiulė pati nesuvalgė to, ką gavo. Galiausiai ji paprašo savo įprasto kuklaus valgio. Jai brangu, kad juo kasdien pasidalija tokia pat neturtinga moteris.

Pavalgius Sirai rūpi nuplauti Cecilijai rankas ir kojas, paskui ją sušukuoti. Tuo metu prie durų ateina Agnietė su Fabiola. Agnietė kilsteli užuolaidą ir mosteli Fabiolai pažiūrėti. Jų nepastebėjusi Sira palinkusi prie Cecilijos šnekasi su ja taip švelniai, lyg ši būtų jos duktė. Fabiola tyliai pasitraukia su ašara akyje. Iki šiol ji nė nebuvo įsivaizdavusi tokios meilės tarp svetimų žmonių.

Ryšys su skaitiniais. Lk 6, 20–21. Už užuolaidos Fabiola pamato gyvenimą, kurio prie savo stalo nepastebėjo. Evangeliškasis palaiminimas šioje scenoje padeda atpažinti ir vargstančio žmogaus orumą, ir jo dosnumą.

Šaltinis: Nicholas Wisemanas, „Fabiola“, VII skyrius „Poor and Rich“, p. 72–79.

Šv. Jonas Henrikas Newmanas · Ant sienos likęs vardas

Newmano romane prie atokaus namelio artėja šaukianti minia. Kalista ragina seną dvasininką skubiai pasitraukti. Ją žmonės pažįsta ir ji dar nėra krikščionė, tad mano galėsianti juos pasitikti. Dvasininkas nuo lentynos paima kelias knygas. Dvi slepia drabužio klostėse, o Kalistai paduoda pergamentą su Luko Evangelija. Jis prašo skaityti ir saugoti knygą, kol bus kam iš krikščionių ją patikėti.

Kalista paskubomis klausia vardo, jeigu dar tektų jo ieškoti. Vyras paima kreidą ir ant sienos aiškiomis raidėmis užrašo savo vardą bei pareigas. Tai Kartaginos vyskupas Kiprijonas. Vos spėjusi perskaityti užrašą, Kalista išgirsta visai čia pat aidinčius balsus ir pati išbėga pasitikti žmonių, kad vyskupas laimėtų laiko. Kalista išeina saugodama knygą, kuri vyskupui brangi. Jis pats, išgirdęs minią, pirmiausia buvo susirūpinęs dėl jos.

Ryšys su skaitiniais. Lk 6, 20–23 ir Ps 1, 2. Palaiminimo žodžiai perduodami persekiojimo akivaizdoje. Kalistai, kuriai dar teks daug ką apsvarstyti, paliekamas pats Evangelijos tekstas.

Šaltinis: Šv. Jonas Henrikas Newmanas · Callista, XX skyrius, „He Shall Not Lose His Reward“, p. 226–227.

George’as MacDonaldas · Auskaras prie kepyklos durų

Basas Gibis ilgai knebinėja gatvės latako dumblą, kol pamato kažką sužimbant. Tai pamestas kepėjo dukters Maisės auskaras. Mažą stiklinį lašą jis nutrina į drabužius ir bėga prie kepyklos. Pro stiklą matyti lentynos su šiltomis bandelėmis. Labiausiai jį traukia tie maži kepalėliai, kurie kainuoja vieną pensą. Šįryt berniukas neturi nė penso ir gali tik žiūrėti.

Maisė grįžta iš mokyklos ir iš pradžių susierzina radusi Gibį tarpduryje. Kai jis ištiesia delną su auskaru, mergaitė iškart sušvelnėja ir padėkoja. Motina, iš pradžių nenorėjusi, kad dukra šnekėtųsi su gatvės vaikais, išgirsta, kodėl berniukas čia laukė. Ji atskiria nuo didesnio kepinio vieną kepalėlį ir eina prie durų jo pavaišinti. Lauke Gibio jau nebėra.

Ryšys su skaitiniais. Lk 6, 20–21. Scenoje matyti ir alkis, ir alkano žmogaus gebėjimas kitam padaryti gera. Skaitytojui taip pat lieka motinos rankose likęs kepalėlis.

Šaltinis: George’as MacDonaldas · Sir Gibbie, I skyrius, „The Earring“.

P. A. Sheehanas · Kanauninkas ir serganti Bridė

Sheehano romane „Luke Delmege“ šeima aptarinėja kanauninką Morisą Murėjų, kurio dabartinis išdidumas slepia ankstesnį paprastumą ir atjautą. Mike’as Delmege prisimena, kad kunigas iš puodo atidėdavo maisto vargšams. Vieną dieną jis rado Bridę Dauni, sunkiai sergančią šiltine, ir žmonių, bijančių užkrato, akivaizdoje pats ėmėsi ją gelbėti.

Murėjus išnešė merginą iš lovos drauge su paklodėmis ir antklodėmis, nugabeno ją į ligoninės vežimą ir jame paruošė guolį. Net vargšų namų vežikas nedrįso prieiti. Kanauninkas pats užsikrėtė karštine ir vos liko gyvas. Šį veiksmą romane prisimena kiti veikėjai. Žmogus, kuris dabar atrodo šaltas, kažkada rizikavo gyvybe, kad serganti vargšė neliktų viena.

Ryšys su skaitiniais. Lk 6, 20. Jėzus pirmiausia kreipiasi į vargšus. Romano veikėją žmonės prisimena dalijusį maistą ir pasirūpinusį mergina, kurios visi kiti bijojo prisiartinti. Šitaip konkretų veidą įgyja žmonės, kuriems Jėzus pažada Dievo Karalystę.

Šaltinis: P. A. Sheehan, Luke Delmege, Chapter VI, “Adieux,” pp. 71–72; first edition November 1901, consulted in the 1928 reprint scan held by Internet Archive and mirrored at Wikimedia Commons..

1835–1836 m., Bristolis · Pirmasis vaikų globos namų baldas

1835 m. gruodžio 9 d. Bristolyje pamokslininkas Georgas Mülleris bendruomenei pristatė sumanymą įsteigti našlaičių namus. Tądien jis jau buvo gavęs pirmąjį baldą – didelę spintą. Savo užrašuose Mülleris užrašė, kad prieš susitikimą jautėsi prislėgtas, o pradėjęs kalbėti pajuto ramybę ir atgavo pasitikėjimą.

Susitikimui pasibaigus viena moteris pasisiūlė prisidėti prie darbo. Kitą pavasarį Mülleris išsinuomojo namą Vilsono gatvėje. Balandžio 11 d. jame buvo pradėti priimti vaikai, o balandžio 21 d. namų atidarymo dieną bendruomenė skyrė maldai ir padėkai.

Ryšys su skaitiniais. Jer 17, 7–8. Jeremijas laimingu vadina žmogų, kurio atrama yra Viešpats. Mülleris savo dienoraštyje pasitikėjimą Dievu siejo su darbu, kurį tęsė dar neturėdamas visko, ko reikėjo.

Šaltinis: Georgas Mülleris · A Narrative of Some of the Lord’s Dealings, I dalis.

1980 m., Sent Helenso kalnas · Po pelenais išlikę stiebai

1980 m. gegužės 18 d. išsiveržus Sent Helenso ugnikalniui Vašingtono valstijoje, dalį šlaitų padengė pelenai. Per kelias savaites vietose, kur pelenų sluoksnis buvo plonas, pro jį prasikalė gauromečių ūgliai. Miškininkas Jerry Franklinas juos nufotografavo.

Botanikas Rogeris del Moralis 1980 ir 1981 m. tyrė, kaip skirtingai atsigavo augalija. Kai kur pirmieji ūgliai kilo iš po žeme išlikusių augalo dalių. Ten, kur išsiveržimas sunaikino visą augaliją, atsikūrimas turėjo prasidėti iš kitur atkeliavus sėkloms.

Ryšys su skaitiniais. Jer 17, 7–8. Jeremijo medį per kaitrą palaiko vandenį pasiekiančios šaknys. Po išsiveržimo išlikę augalai primena, kad ištvermę dažnai palaiko tai, ko paviršiuje nematyti.

Šaltinis: JAV miškų tarnyba · Mount St. Helens, Jerry Franklino nuotraukos ir tyrimai; Roger del Moral · Initial Recovery of Subalpine Vegetation on Mount St. Helens, 1983.

404 m., Betliejus · Paulą palydėjo psalmės trimis kalbomis

404 m. Betliejuje, mirštant Paulai, Jeronimas išgirdo ją tyliai kartojant psalmių eilutes apie Dievo namus. Laiške Paulos dukteriai jis pasakoja, kad Paula buvo išmokusi giedoti psalmes ir hebrajiškai. Paskutinę valandą pažįstamos eilutės liko jos malda.

Po jos mirties vyskupai nunešė kūną į bažnyčią prie Kristaus Gimimo olos. Anot Jeronimo, susirinkusieji vieni po kitų giedojo psalmes graikiškai, lotyniškai ir siriškai. Giedojimas tęsėsi ir po palaidojimo.

Ryšys su skaitiniais. Ps 1, 1–3. Psalmininkas laimingu vadina žmogų, kuriam Viešpaties mokymas tampa nuolatine malda. Betliejuje psalmių žodžiai, lydėję Paulą gyvenime, padėjo melstis ir ją palydintiems žmonėms.

Šaltinis: Jeronimas · Laiškas 108 Eustochijai, §§27.29–30.35.

1674 m., Liubekas · Raudoje suskamba ir džiaugsmo giesmė

1674 m. sausio 22 d. Liubeke mirė Johanas Buxtehude. Tais pačiais metais jo sūnus kompozitorius Dietrichas Buxtehude išleido tėvui skirtą laidotuvių muziką. Prie anksčiau sukurto Simeono giesmės apdorojimo jis pridėjo raudą.

Raudoje sūnus atvirai kalba, kaip skaudu netekti tėvo. Vėlesniame posme tėvą įsivaizduoja grojantį džiaugsmo giesmes ten, kur gieda angelai. Abu vaizdai liko viename kūrinyje.

Ryšys su skaitiniais. 1 Kor 15, 18–20. Paulius Kristaus prisikėlimu grindžia viltį dėl tų, kurių netekome. Buxtehudės raudoje netekties skausmas ir viltis dėl tėvo turi savo balsą.

Šaltinis: Dietrichas Buxtehude · Fried- und freudenreiche Hinfarth, 1674 m. pirmasis leidimas, IMSLP; Organum Histriae · Buxtehudės Klag-Lied originalo tekstas; Breitkopf & Härtel · Buxtehudės leidimo kritinė ataskaita.

2026 m., Madridas · Prisikėlimą šventė miesto aikštėje

2026 m. balandžio 11 d. Madrido Sibelės aikštėje vyko ketvirtoji Prisikėlimo šventė. Koncerte pasirodė Liz Mitchell ir grupė „Hakuna Group Music“. Į aikštę susirinkusiems žmonėms Madrido arkivyskupas kardinolas José Cobo perskaitė popiežiaus Leono XIV laišką.

Laiške popiežius ragino leisti Prisikėlimui atnaujinti kasdienį gyvenimą. Koncerto pabaigoje skambėjo ispaniška Marijos giesmė „Salve Rociera“.

Ryšys su skaitiniais. 1 Kor 15, 19–20. Paulius skelbia Kristaus prisikėlimą kaip vilties pagrindą. Madrido aikštėje šiuo tikėjimu viešai dalytasi per muziką, o šventės dalyviai buvo paraginti jį liudyti savo gyvenimu.

Šaltinis: ACdP · 2026 m. Madrido Prisikėlimo šventės organizatorių aprašas; Leonas XIV · 2026 m. balandžio 8 d. laiškas Madrido Prisikėlimo šventei.

1964 m., Atlanto Sitis · Liudijo moteris, kuriai teko palikti namus

1964 m. rugpjūčio 22 d. Atlanto Sityje Fannie Lou Hamer liudijo JAV Demokratų partijos suvažiavimo įgaliojimų komisijai. Ji pasakojo, kaip Misisipėje drauge su kitais afroamerikiečiais mėgino užsiregistruoti balsuoti. Darbdavys pareikalavo atsiimti registracijos prašymą. Hamer atsisakius, tą patį vakarą jai teko išvykti iš vietos, kur gyveno ir dirbo.

Savo kalboje Hamer susiejo asmeninę patirtį su klausimu, ar jos bendruomenės žmonėms leidžiama gyventi kaip visateisiams piliečiams. Jos liudijimą išgirdo ir televizijos žiūrovai visoje šalyje.

Ryšys su skaitiniais. Lk 6, 20–23. Jėzus kreipiasi į vargdienius ir atstumtuosius, kurių orumas nepriklauso nuo kitų pritarimo. Hamer liudijimas leidžia išgirsti žmogų, kurio balsą anksčiau mėginta nutildyti.

Šaltinis: Fannie Lou Hamer · liudijimas Atlanto Sityje, 1964 m. rugpjūčio 22 d.; JAV Nacionalinis archyvas · Fannie Lou Hamer liudijimas ir jo saugojimo vieta.

1993 m., Lietuva · Šiltą maistą pradėta vežti į namus

1993 m. Maltos ordino pagalbos tarnyba Lietuvoje pradėjo „Maisto ant ratų“ projektą. Dešimtyje miestų šiltas maistas buvo vežamas senyviems žmonėms, kuriems buvo sunku patiems pasirūpinti valgiu.

2017 m. veiklos ataskaitoje maltiečiai nurodė, kad sriuba termosuose jau pasiekdavo žmones 22 vietovėse. Pristatydami ką tik išvirtą sriubą į namus, jie paprastai palikdavo tiek, kad jos užtektų keliems valgymams.

Ryšys su skaitiniais. Lk 6, 21. Jėzus alkstantiems žada, kad jie bus pasotinti. Maltiečiai maistą vežė pas žmones, kuriems patiems buvo sunku ateiti ten, kur jis dalijamas.

Šaltinis: Maltos ordino pagalbos tarnyba · veiklos chronologija; Maltos ordino pagalbos tarnyba · 2017 m. veiklos ataskaita.

1. Pranciškus · Ant ko galima stovėti

Dievas vertas pasitikėjimo, todėl turime pagrindą juo tikėti ir tvirtai laikytis jo žodžio.

Pranciškus · vertimas iš anglų k.

Izaijas šitaip kreipėsi į karalių Ahazą, išsigandusį priešų ir ketinusį ieškoti saugumo galingesnėje valstybėje. Pranciškus parodo, kaip tikėjimas ir tvirtumas susišaukia hebrajiškame tekste. Toks pat klausimas apie patikimą atramą skamba ir Jeremijo žodžiuose.

Šaltinis: Pranciškus · Lumen fidei, 23.

2. Tomas Kempietis · Ko prašyti, kai aplinkybės pasikeičia

Viešpatie, kad tik mano valia liktų tiesi ir tvirtai į tave atsigręžusi. Daryk su manimi, kaip tau patinka.

Tomas Kempietis · vertimas iš anglų k.

Ši malda išauga iš pokalbio, kuriame mokinys paveda Dievui savo rūpesčius. Jeremijo medį sausros metais maitina vanduo, kurio nuo paviršiaus nematyti. Panašiai maldoje pirmiausia prašoma to, kas žmogų iš vidaus palaikytų, kad ir kaip susiklostytų diena.

Šaltinis: Tomas Kempietis · Kristaus sekimas, III knyga, XVII skyrius.

3. Šv. Hiliaras Puatjietis · Ko žmogus nori pats

Todėl laimingas žmogus, kurį prie Dievo Įstatymo traukia jo paties valia, o ne baimė.

Šv. Hiliaras Puatjietis · vertimas iš anglų k.

Hiliaras įsižiūri į psalmės eilutę apie žmogų, kuriam malonu apmąstyti Viešpaties mokymą. Skaitydamas giesmę jis skiria priverstinį paklusnumą ir pasirengimą daryti gera savo noru. Toliau homilijoje jis susieja tą norą su kasdieniais darbais.

Šaltinis: Šv. Hiliaras Puatjietis · Homilija apie 1 psalmę, 11.

4. Vincas Kudirka · Už ką parduodamas idealas

O skubink! Paskui tu... jų išsižadėsi Dėl trupinio aukso, gardaus valgio šaukšto.

Vincas Kudirka · originalas lietuvių k.

Ankstesniuose posmuose Kudirka ragina sėti ir dirbti, kol žmogus tam turi jėgų. Čia poetas įvardija, kaip lengva išmainyti seną pasiryžimą į truputį aukso ar šaukštą gardaus valgio. Šie kasdieniai vaizdai padeda išgirsti Luko perspėjimą dabar patenkintiems klausytojams.

Šaltinis: Vincas Kudirka · Laisvos valandos, „Labora!“, 3 posmas.

5. Šv. Jonas Paulius II · Ta pati Dvasia

Ta pati Dvasia apgaubs mūsų kūnus Kristaus šlove.

Šv. Jonas Paulius II · vertimas iš anglų k.

Audiencijoje šie žodžiai užbaigia sakinį apie tai, kaip Dvasia perkeitė Jėzaus kūną, kai Tėvas jį prikėlė iš numirusių. Popiežius po to cituoja Rom 8, 11. Prisikėlimas apima patį mirtingą žmogų, kurio kūnui Dievas žada gyvybę.

Šaltinis: Šv. Jonas Paulius II · Bendroji audiencija, 1998-11-04, 1.

6. Benediktas XVI · Prie kapų atnaujinami ryšiai

Gyvieji susitinka su savo mirusiaisiais ir iš naujo patvirtina bendrystės ryšius, kurių mirtis nepajėgė nutraukti.

Benediktas XVI · vertimas iš anglų k.

Mišiose už per metus mirusius vyskupus Benediktas XVI prisimena, kaip pirmieji krikščionys laidodavo tikinčiuosius katakombose. Jų kapai tapdavo bendros maldos vieta. Paulius korintiečiams kalba apie tą pačią bendruomenę, kurios dalis jau užmigusi Kristuje.

Šaltinis: Benediktas XVI · Mišios už mirusius kardinolus ir vyskupus, 2012-11-03.

7. Pranciškus · Kol dar yra laiko

Tik jis gali suteikti mūsų gyvenimui pilnatvę, kurios taip trokštame ir kurią taip sunku pasiekti.

Pranciškus · vertimas iš anglų k.

Pranciškus komentuoja būtent Luko keturis palaiminimus ir keturis perspėjimus. Griežtą kreipinį jis skaito kaip žodį žmonėms, kurie gali pakeisti savo laikyseną. Klausantis Evangelijos verta išlaikyti šį skubumą.

Šaltinis: Pranciškus · Viešpaties angelo malda, 2019-02-17.

8. Leonas XIV · Kur gali žydėti šventumas

Krikščioniškasis šventumas dažnai sužydi ten, kur žmonės labiausiai užmiršti ir sužeisti.

Leonas XIV · vertimas iš anglų k.

Leonas XIV mini žmones, kurie stokoja ir materialių dalykų, ir galimybės būti išgirsti. Pastraipoje jis tiesiogiai nurodo Lk 6, 20. Palaiminimo adresatai yra žmonės, kurių Bažnyčia gali dar nematyti savo kasdienybėje.

Šaltinis: Leonas XIV · Dilexi te, 76.

9. Šv. Paulius VI · Kam priklauso perteklius

Niekas negali pasisavinti perteklinių gėrybių vien sau, kai kitiems stinga būtiniausių dalykų.

Šv. Paulius VI · vertimas iš anglų k.

Paulius VI svarsto, kur baigiasi savininko teisė laisvai spręsti dėl turto. Netoliese jis primena Ambraziejų ir bendrą žemės gėrybių paskirtį. Evangelijos perspėjimas sotiems šioje vietoje įgyja labai konkrečią formą.

Šaltinis: Šv. Paulius VI · Populorum progressio, 23.

10. Benediktas XVI · Alkstančiojo teisė

Todėl reikia ugdyti visuomenės sąmoningumą, kad maistas ir galimybė gauti vandens būtų pripažįstami visų žmonių teisėmis.

Benediktas XVI · vertimas iš anglų k.

Benediktas XVI prisimena vargšą Lozorių, kuriam neatsiranda vietos prie turtuolio stalo. Tą sceną jis susieja su žmonėmis, vis dar negalinčiais nuolat apsirūpinti maistu. Luko palaiminimas alkstantiems įvardija būtent šį kūnišką poreikį.

Šaltinis: Benediktas XVI · Caritas in veritate, 27.

Laisvas miesto šūkio vertimas

Profesorius mielai rašydavo gerus pažymius didikų sūnums, nors jie jų ir nenusipelnydavo. Kartą, norėdamas pralinksminti savo numylėtinius, jis liepė vienam neturtingam studentui išversti lotynišką miesto šūkį „Nisi Dominus frustra“ („Be Viešpaties – veltui“).

Studentas nė nesudvejojo: „Jei tavo tėvas ne didikas, veltui čia atėjai.“

Ryšys su skaitiniais. Jer 17, 5–7. Jeremijas klausia, kuo žmogus remiasi. Profesoriaus auditorijoje galima gauti gerą pažymį vien dėl to, kas tavo tėvas.

Šaltinis: William Paterson (sud.) · English Jests and Anecdotes, „A Free Translation“, p. 227, Project Gutenberg.

Kada bankininkas patikėjo banku

Vienas bankininkas pasakojo, kaip pradėjo verslą. Išsinuomojo tuščias krautuvės patalpas ir pakabino iškabą „Bankas“. Pirmą dieną vienas klientas atnešė du šimtus dolerių, antrą dieną kitas – tris šimtus.

„Trečią dieną jau taip pasitikėjau savo banku, kad ir pats įnešiau penkiasdešimt dolerių.“

Ryšys su skaitiniais. Jer 17, 5–8. Jeremijas skiria pasitikėjimą žmonėmis nuo pasitikėjimo Viešpačiu. Bankininko prisipažinimas atskleidžia, kad jo paties pasitikėjimui iš pradžių pakako svetimų pinigų.

Šaltinis: Jokes for All Occasions · „Finance“, p. 98, Project Gutenberg.

Kada mokytis žaisti?

Vienas vyras kitam sako: „Visą dieną žaidi biliardą, o vis dar nemoki.“

„O kada man mokytis? Visą dieną žaidžiau biliardą.“

Ryšys su skaitiniais. Ps 1, 1–2. Psalmininkas randa laiko įsigilinti į Viešpaties Įstatymą. Biliardo mėgėjui visa diena praeina prie stalo, bet mokytis vis nėra kada.

Šaltinis: Sekmadienis · 1930 m. gruodžio 7 d., Nr. 49 (144), „Neturi laiko“, p. 5, ePaveldas.

Atsakymas po keturiasdešimties metų

Arthuro Eatono rinkinyje aprašytas sutuoktinių antkapis Prancūzijoje. Jame yra du įrašai. Pirmasis, pažymėtas 1827 metais, skamba taip: „Nekantriai tavęs laukiu.“

Antrajame įraše, pažymėtame 1867 metais, atsakyta: „Štai ir aš!“

Ryšys su skaitiniais. 1 Kor 15, 18–20. Įrašai pratęsia sutuoktinių pokalbį ir po mirties. Paulius kalba apie mirusiųjų viltį. Jos pagrindas – iš numirusių prisikėlęs Kristus, pirmasis iš užmigusiųjų.

Šaltinis: Arthur Wentworth Eaton (sud.) · Funny Epitaphs, p. 22, Project Gutenberg.

Kai šeimininkui pritari

Seras Robertas savo tarnui Hamfriui aiškina, kad negali pakęsti, kai neturtingas žmogus pritaria turtingam, nes įtaria pataikavimą. Hamfris pasiūlo įsivaizduoti, kad jiedu susiginčijo ir jam pavyko įrodyti, jog seras Robertas klysta. „Tarkim, jūs pats tada pasivadinat kvailiu, o aš pritariu. Kur čia pataikavimas?“

„Pataikavimo čia nėra. Bet kai su manim sutinki, ginčas baigiasi. O su juo baigiasi ir pokalbis. Štai už ką tavęs negaliu pakęsti.“

Ryšys su skaitiniais. Lk 6, 26. Jėzus primena, kad žmonės girdavo ir netikrus pranašus. Hamfris atsisako pataikauti šeimininkui, o šis norėtų, kad jų ginčas išvis nesibaigtų.

Šaltinis: George Colman jaunesnysis · „The Poor Gentleman“, LXXXIII ištrauka iš McGuffey’s Sixth Eclectic Reader, Project Gutenberg.

Kepsnys iš kaimyno virtuvės

Tomas Hilas buvo pakviestas pietų. Eidamas pas šeimininką žvilgtelėjo į gretimo namo virtuvę ir pamatė ant iešmo kepamą elnieną. Pirmojo kvietimo atsisakė, užkalbino kaimyną ir sugebėjo gauti kvietimą pietauti pas jį.

Prie stalo kaimynas patiekė airiško troškinio. Pamatęs Tomo veidą, paaiškino: „Elniena kaimyno. Jis tik paprašė ją iškepti, nes jo kaminas rūksta.“

Ryšys su skaitiniais. Lk 6, 21.25. Jėzus kalba tiems, kurie dabar alksta, ir tiems, kurie dabar sotūs. Tomas manė radęs gardesnių pietų ir pats atsisakė vietos prie stalo, ant kurio jų būtų gavęs.

Šaltinis: Grace ir Philip Wharton · The Wits and Beaux of Society, „Theodore Hook“, Project Gutenberg.

Už ką labiausiai apsidžiaugtų smuklininkas

Smuklininkas pasikvietė poetą Beną Džonsoną pietų ir pažadėjo atleisti jo skolą už vyną, jei šis iškart atsakys į keturis klausimus. „Kas labiausiai patinka Dievui, kas velniui, kas žmonėms ir kas man?“

Džonsonas atsakė: „Dievui – kai žmonės liaujasi nuodėmiavę. Velniui – kai tęsia. Žmonėms – kai parduodi gerą vyną. O tau – kai aš už savąjį sumoku.“

Ryšys su skaitiniais. Lk 6, 20–21. Jėzus kreipiasi į žmones, kuriems dabar trūksta. Smuklininkas gali atleisti skolą, o jo paties klausimas išprovokuoja labai atvirą atsakymą apie tai, ko jis norėtų.

Šaltinis: H. G. Somerville · Curiosities of Impecuniosity, p. 83, Project Gutenberg.