1 gavėnios sekmadienis (C)

Jėzaus gundymas · KBK 394, 538–540, 2119

KBK 394, 538–540, 2119: Jėzaus gundymas;

„Neleisk mūsų gundyti“ · KBK 2846–2849

KBK 2846–2849: „Neleisk mūsų gundyti“;

Kristus išlaisvina iš blogio · KBK 1505

KBK 1505: Kristus išlaisvina mus nuo blogio;

Tikėjimo atsakas Dievui ir blogio klausimas · KBK 142–143, 309

KBK 142–143, 309: tikėjimas kaip atsidavimas Dievui, atliepas Dievui, atsakas į blogį;

Dievas ugdo kunigiškąją tautą · KBK 59–63

KBK 59–63: Dievas ugdo kunigiškąją tautą per Abraomą ir Išėjimą.

Įst 26, 4–7 · Derlių atneša klajoklio palikuonis

ʾĂrammî ʾōḇēḏ ʾāḇî lietuviškame skaitinyje nusako klajoklį aramietį, tautos protėvį. Dalyvis gali perteikti ir žmogaus, kuriam gresia pražūtis, padėtį. Atnašautojas savo šeimos kilmę prisimena nuo to, kuris dar neturėjo saugios vietos gyventi.

Wannîṣʿaq reiškia „ir mes šaukėmės“. Pasakojimas, pradėtas nuo vieno protėvio, pereina prie pirmojo asmens daugiskaitos. Derlių atnešantis žmogus sako „mus engė“ ir „mes šaukėmės“, nors pats gal gimė jau laisvas. Apeiga leidžia jam prisiimti šią istoriją kaip savo.

Šaltinis: Įst 26, hebrajiškas tekstas; Įst 26, JAV vyskupų konferencijos teksto pastabos.

Įst 26, 8–10 · Atnaša prasideda tuo, ką žmogus gavo

Wayyôṣiʾēnû reiškia „ir mus išvedė“. Tą patį Dievą išpažįstantis žmogus sieja su išėjimu iš Egipto ir įėjimu į naują kraštą. Tekstas juda nuo Viešpaties darbo tautos istorijoje iki derliaus, kurį žmogus laiko rankose šiandien.

Rēʾšîṯ pərî reiškia „pirmieji vaisiai“. Atnešama ne bet kuri derliaus dalis, o pirmoji. Žmogus gali ištarti „atnešiau“, nes pirmiau yra išgirdęs apie Viešpatį, kuris davė žemę. Tokia atnaša įkūnija pasakojimą apie gautą dovaną.

Šaltinis: Įst 26, hebrajiškas tekstas.

Ps 90 (91), 1–2. 10–13 · Prieglobstis kelyje

Maḥsî reiškia „mano prieglobstis“. Giesmė iš pradžių kalba apie žmogų, gyvenantį Aukščiausiojo globoje, o tada pateikia jo paties kreipinį į Dievą. Bendras teiginys virsta tuo, ką žmogus gali pasakyti pirmuoju asmeniu.

Malʾāḵāw reiškia „jo angelai“ arba „jo pasiuntiniai“. Dievas jiems paveda saugoti žmogų jo keliuose. Kelio akmuo primena kasdienę kliūtį, o liūtas ir gyvatė – pavojų, stipresnį už žmogų. Luko evangelijoje gundytojas mėgina iš šio pasitikėjimo pažado padaryti argumentą rizikuoti.

Šaltinis: Ps 91, hebrajiškas tekstas.

Ps 90 (91), 14–15 · Aš būsiu su juo varge

Ḥāšaq nusako prisirišimą, artimą ryšį. Psalmės pabaigoje prabyla pats Dievas. Jis apibūdina žmogų kaip tą, kuris yra prie jo prisirišęs ir pažįsta jo vardą. Toks žmogus žino, į ką kreiptis, kai pagalba pasidaro būtina.

ʿImmô ʾānōḵî bəṣārāh reiškia „aš su juo varge“. Dievo pažadas išsakomas tiesiog nelaimės viduryje. Po jo eina pažadas išgelbėti ir pagerbti. Eilučių tvarka leidžia pirmiausia išgirsti, kad šaukiantis žmogus nelieka vienas jau tada, kai jam sunku.

Šaltinis: Ps 91, hebrajiškas tekstas.

Rom 10, 8–10 · Žodis arti širdies ir lūpų

Rhêma tês písteōs reiškia „tikėjimo žodis“. Paulius remiasi Įst 30, kur Mozė sako, kad Dievo įsakymas jau arti. Čia prieinamą žodį jis sieja su skelbiama žinia apie Jėzų ir Dievo veiksmą jį prikeliant.

Homologḗsēis reiškia „išpažinsi“. Išpažinti, kad Jėzus yra Viešpats, ir širdimi tikėti jo prisikėlimu Paulius sudeda greta. Gretimos eilutės rodo, kaip viduje priimta žinia tampa tuo, ką žmogus ištaria girdint ir kitiems.

Šaltinis: Rom 10, graikiškas SBLGNT tekstas.

Rom 10, 11–13 · To paties Viešpaties gali šauktis visi

Diastolḕ reiškia „skirtumas“, „atskyrimas“. Paulius mini žydus ir graikus, o pagrindą jų bendram priėjimui nusako tuo pačiu Viešpačiu. Šis dosnus visiems, kurie jo šaukiasi. Tokia mintis pasakoma bendruomenei, kuriai tautinė kilmė galėjo brėžti labai aiškią ribą.

Epikalésētai reiškia „šauksis“. Paulius cituoja Joelio pažadą dėl Viešpaties vardo. Ši vieta iškart po Jėzaus įvardijimo Viešpačiu kviečia šauktis būtent jo. Galiausiai tikėjimas įgauna tiesioginio kreipinio pavidalą.

Šaltinis: Rom 10, graikiškas SBLGNT tekstas.

Lk 4, 1–8 · Alkis ir siūloma valdžia

Peirazómenos reiškia „gundomas“, „mėginamas“. Lukas pradeda nuo Dvasios vedimo ir keturiasdešimties dienų dykumoje. Skaičius primena keturiasdešimt Izraelio metų po Išėjimo. Jėzaus atsakymas apie duoną ateina iš Įstatymo, kuriame apmąstomas anos kelionės alkis.

Proskynḗsēis reiškia „nusilenksi“, šiame kontekste – „pagarbinsi“. Gundytojas siūlo valdžią už vieną nusilenkimą. Jėzus primena Įstatymo reikalavimą tarnauti vien Dievui. Klausimas, kas valdys karalystes, pasirodo esąs ir klausimas, kam lenksis pats valdantysis.

Šaltinis: Lk 4, graikiškas SBLGNT tekstas; Lk 4, JAV vyskupų konferencijos teksto pastabos.

Lk 4, 9–13 · Psalmė neįsako šokti nuo šventyklos

Pterýgion pažodžiui yra „sparnelis“, o šioje vietoje nusako aukštą šventyklos kraštą. Lukas paskutinį mėginimą nukelia į Jeruzalę. Gundytojas pasitelkia psalmę apie angelus ir mėgina padaryti taip, kad Dievo apsauga taptų specialiai išreikalautu ženklu.

Ekpeiráseis reiškia „mėginsi“, „gundysi“. Jėzus atsako Įst 6, 16 žodžiais, kurių kontekste Izraelis prie Masos reikalavo įrodymo, kad Viešpats iš tiesų su juo. Psalmė žada globą žmogui, kuris pasitiki Dievu savo kelyje. Jėzus tokį pasitikėjimą parodo nesileisdamas į gundytojo pasiūlytą išbandymą.

Šaltinis: Lk 4, graikiškas SBLGNT tekstas; Lk 4, JAV vyskupų konferencijos teksto pastabos.

Hrabanas Mauras · Ką dėti į pirmienų pintinę

į savo gyvenimo pintinę dėti visų gerų darbų pirmienas

Hrabanas Mauras, Įst komentaras IV, 23, PL 108, 946D.

per Krikštą ir tikėjimą Švenčiausiąja Trejybe

Hrabanas Mauras, Įst komentaras IV, 23, PL 108, 946D.

Įstatymo knygoje žmogus prie aukuro atneša pirmuosius žemės vaisius ir garsiai atsimena, kaip Dievas išvedė jo tautą iš Egipto. IX amžiaus aiškintojas Hrabanas Mauras žiūri į tą pačią pintinę ir kviečia „į savo gyvenimo pintinę dėti visų gerų darbų pirmienas“. Jis išlaiko skaitinio tvarką: žmogus pirmiausia gauna išlaisvinimą ir žemę, paskui atsako dėkingai atiduodamas dalį to, ką gavo.

Hrabanui įėjimas į pažadėtąją žemę primena įžengimą į Bažnyčią „per Krikštą ir tikėjimą Švenčiausiąja Trejybe“. Izraelito auką priima kunigas, o krikščionio padėką Dievui priima Kristus, vyriausiasis kunigas pagal Melchizedeko tvarką. Pintinė šitaip padeda įsivaizduoti ir kasdienį dėkojimą: žmogus gali atnešti Dievui gerus darbus, kuriuos nuveikė gyvendamas iš gautos laisvės. Savo komentarą Hrabanas pratęsia vaišėmis, prie kurių Įstatymo knyga kviečia ir ateivį.

ST → NT. Hrabanui Jordano perėjimas ir įėjimas į žemę (Įst 26) išsipildo Krikšte ir įžengime į Bažnyčią. Pintinės pirmienas atitinka dėkingi darbai, kuriuos priima Kristus, kunigas pagal Melchizedeko tvarką.

Ryšys su skaitiniais. Atnešdamas savo darbų pirmienas žmogus dėkoja Kristui už prieš jo darbus gautą laisvę.

Šaltinis: Hrabanas Mauras, „Enarratio super Deuteronomium“, IV, 23, PL 108, 946D–947B.

Apaštalų konstitucijos · Kaip dėkoti už derlių

kiek pajėgiame, nors esame skolingi daugiau

„Apaštalų konstitucijos“ VIII, 40, 2.

mūsų džiaugsmui ir maistui

„Apaštalų konstitucijos“ VIII, 40, 3.

Vėlyvosios antikos „Apaštalų konstitucijos“ išsaugojo maldą, kurią vyskupas kalba atnešus derliaus pirmienas. Jis kreipiasi į Kūrėją per Jėzų Kristų ir dėkoja už pirmienas „kiek pajėgiame, nors esame skolingi daugiau“. Paskui kreipiasi į Abraomo, Izaoko ir Jokūbo Dievą ir vardija jo dovanas. Žemė augina vaisius „mūsų džiaugsmui ir maistui“, grūdai maitina žmones, o gyvūnams Kūrėjas taip pat parūpina jiems tinkamo maisto.

Įstatymo knygos žmogus atneša pintinę ir prisimena Dievą, kuris išvedė iš Egipto ir davė žemę. Krikščioniškoje maldoje atneštas derlius taip pat pasakoja, kas žmones išlaiko. Bendruomenė dėkoja Izraelio protėvių Dievui per Jėzų ir prisimena jo rūpestį visa kūrinija. Maldą galima perskaityti ir šalia Luko gundymo: kasdienė duona yra gera dovana, o padėka grąžina dėmesį prie to, iš kur ji ateina.

ST → NT. Pirmienų atnaša prie Izraelio aukuro (Įst 26) atsikartoja Bažnyčios padėkoje Abraomo, Izaoko ir Jokūbo Dievui per Kristų. Tai krikščioniškas pirmienų maldos pritaikymas.

Ryšys su skaitiniais. Dėkoti už kasdienį maistą prisimenant ir kitus, kuriuos tuo pačiu derliumi maitina Dievas.

Šaltinis: „Apaštalų konstitucijos“, VIII, 40, §§ 2–3, graikiškas tekstas, PG 1 transkripcija.

Šv. Augustinas · Akmuo po keliaujančios Bažnyčios kojomis

tarnavo Karaliui

Augustinas, Ps 90, II pamokslas, § 8.

Visi Evangelijos skelbėjai, kuriuose Viešpats keliauja per visas tautas.

Augustinas, Ps 90, II pamokslas, § 8.

Gundytojas cituoja psalmės pažadą, kad angelai neš Jėzų ir jo koja neužklius už akmens. Augustinas to nešimo prasmę mato Kristui žengiant į dangų: angelai „tarnavo Karaliui“. Kristus, Bažnyčios galva, jau danguje, o jo kojos tebėra žemėje. Taip Augustinas vadina apaštalus ir Evangelijos skelbėjus, kurių žingsniais Kristus pasiekia įvairias tautas. Jiems kelyje dar pasitaiko akmenų.

Augustinas klausia, kas yra tos kojos, ir atsako: „Visi Evangelijos skelbėjai, kuriuose Viešpats keliauja per visas tautas.“ Psalmės akmenį jis sugretina su akmenyje įrašytu Įstatymu. Užkliūvama, kai Įstatymas parodo kaltę, o žmogui trūksta jėgų jį įvykdyti. Prisikėlęs Kristus duoda Dvasią, ir jo pasiuntiniai gali žengti toliau. Šio sekmadienio psalmėje pažadėta globa taip pasiekia žmones, kurie dar tik mokosi laikytis Dievo žodžio.

ST → NT. Ps 90 nešamąjį Augustinas atpažįsta žengiančiame į dangų Kristuje. Žemėje Kristaus kūno kojomis tampantiems apaštalams ir Evangelijos skelbėjams jis duoda Dvasią, kad jų žingsnis neužkliūtų už akmens, primenančio Sinajaus lenteles.

Ryšys su skaitiniais. Psalmės pažadas apie saugomą žingsnį kreipia į Dvasią, kurios dėka Dievo valią galime vykdyti iš meilės.

Šaltinis: Augustinas, „Enarrationes in Psalmos“, Ps 90, antrasis pamokslas, § 8.

Šv. Jonas Auksaburnis · Išganymas pasiekia ir namų slenkstį

Gali būti išgelbėtas ir sėdėdamas namuose.

Jonas Auksaburnis, In Rom. XVII, prie Rom 10, 8–9.

turtas yra tai, kad dovana išliejama visiems

Jonas Auksaburnis, In Rom. XVII, prie Rom 10, 12–13.

Aiškindamas Pauliaus žodžius Auksaburnis primena, kad Mozė Izraeliui paskelbė, kaip arti yra Dievo įsakymas. Žmogui dėl jo nereikia persikelti per jūrą ar kilti į dangų. Paulius, pasitelkęs Mozės žodžius, kalba apie tikėjimą Kristumi. Auksaburnis tai perteikia kasdieniu vaizdu: „Gali būti išgelbėtas ir sėdėdamas namuose.“ Prisikėlimas yra Dievo darbas, o žmogus atsako tikėdamas širdimi ir išpažindamas lūpomis.

Pamokslininkas taip pat sustoja prie Pauliaus pacituotų Izaijo ir Joelio žodžių. Abiejuose pažaduose jis pabrėžia žodį „kiekvienas“. Tą patį Viešpatį gali šauktis žydas ir graikas. Auksaburnio žodžiais, „turtas yra tai, kad dovana išliejama visiems“. Gavėnioje šią ištrauką galima išgirsti ir kaip kvietimą bendruomenei, kurioje žmones suvienija balsu ištartas tikėjimo išpažinimas ir visiems prieinama Viešpaties malonė.

ST → NT. Mozės paskelbtas įsakymo artumas (Įst 30, 11–14) ir Joelio kvietimas šauktis Viešpaties vardo Pauliaus žodžiuose atsiskleidžia per tikėjimą prisikėlusiu Jėzumi ir jo išpažinimą.

Ryšys su skaitiniais. Pauliaus išpažinimą skaityti kaip prieinamą atsaką į Dievo veiksmą ir kvietimą, adresuotą kiekvienam.

Šaltinis: Jonas Auksaburnis, XVII homilija apie Laišką romiečiams, graikiškas PG 60, 567–568 tekstas; Jonas Auksaburnis, Homily 17 on Romans, NPNF vertimas.

Tertulijonas · Kai sugrįžta Egipto kvapas

Jiems mieliau kvepėjo česnakas ir svogūnas negu dangus.

Tertulijonas, De ieiunio V, 4.

nustatė pasninkauti be liūdesio

Tertulijonas, De ieiunio VIII, 2.

Tertulijonas prisimena, kaip stipria ranka iš Egipto išvestai tautai dykumoje sugrįžo ankstesnio maisto ilgesys. Tą būseną jis nusako pasitelkęs kvapą: „Jiems mieliau kvepėjo česnakas ir svogūnas negu dangus.“ Šio sekmadienio pirmame skaitinyje Izraelis dėkoja už išvadavimą ir žemę, tekančią pienu ir medumi. Tertulijonas stabteli prie kelio į ją: žmogus jau išlaisvintas, tačiau dar gali ilgėtis to, kuo maitinosi vergijoje.

Apie Jėzų Tertulijonas rašo, kad po Krikšto jis pasninkavo ir atsilaikė, kai gundytojas pasiūlė pasidaryti duonos iš akmenų. Ankstesnio pasakojimo apie alkį įtampa čia iškyla Kristaus gyvenime. Tertulijonui Kristaus laikysena rodo, kaip gali elgtis Dievo išlaisvintas žmogus. Jis taip pat primena, kad Jėzus „nustatė pasninkauti be liūdesio“. Gavėnios susilaikymas gali padėti atpažinti troškimus, kurie tebežada grąžinti į seną gyvenimą.

ST → NT. Tertulijonas lygina pirmojo žmogaus ir iš Egipto išvestos tautos pasidavimą maisto traukai su Kristaus ištikimybe, kai šis po Krikšto išbandomas alkiu.

Ryšys su skaitiniais. Išgirsti, kur dykumos alkis grąžina žvilgsnį, ir pasižiūrėti, kaip toje pačioje situacijoje laikosi Jėzus.

Šaltinis: Tertulijonas, „De ieiunio adversus psychicos“, V, 2–4 ir VIII, 2, CSEL 20 tekstas.

Šv. Kirilas Aleksandrietis · Kas gali duoti pasaulio karalystes

Kaip gali žadėti tai, kas tau nepriklauso?

Kirilas Aleksandrietis, Lk komentaras XII, prie 4, 5.

Grąžink jas įsikūnijusiam Sūnui, visko Viešpačiui.

Kirilas Aleksandrietis, Lk komentaras XII, prie 4, 5.

Kai gundytojas rodo pasaulio karalystes ir prašo jį pagarbinti, Kirilas Aleksandrietis įterpia klausimą: „Kaip gali žadėti tai, kas tau nepriklauso?“ Gundytojas elgiasi taip, lyg galėtų išdalyti visą pasaulį. Kirilas išgirsta pažado klastą ir kreipiasi į jį: „Grąžink jas įsikūnijusiam Sūnui, visko Viešpačiui.“ Karalystės jau priklauso tam, kurį gundytojas mėgina paversti savo garbintoju.

Jėzus atsako Įstatymo knygos žodžiais, raginančiais garbinti ir tarnauti vien Dievui. Kirilas mato, kad šis įsakymas grąžina kūriniją teisėtam Viešpačiui. Prieš Jėzaus atėjimą gundytojas buvo užgrobęs valdžią apgaule ir nusigręžusius žmones pratinęs sau tarnauti. Dykumoje įsikūnijęs Sūnus pats gyvena pagal tą įsakymą ir taip atveria kelią žmonėms atpažinti, kam priklauso jų garbinimas ir tarnystė.

ST → NT. Izraeliui duotas įsakymas garbinti vien Dievą (Įst 6, 13) tampa įsikūnijusio Sūnaus atsakymu dykumoje. Kirilui įsakymas išsipildo Kristui iš apgaulingos valdžios grąžinant žmonių garbinimą Dievui.

Ryšys su skaitiniais. Prieš susižavint galia, klausytis Jėzaus atsakymo apie tai, kam priklauso garbinimas ir tarnystė.

Šaltinis: Kirilas Aleksandrietis, „Commentary on Luke“, XII pamokslas, Lk 4, 5–8, R. Payne Smitho leid., p. 55–56.

Šv. Ambraziejus · Gundytojas pasitraukė iki laiko

Jis ateina atvirai kovoti.

Ambraziejus, Expositio in Lucam IV, 36, prie Lk 4, 13.

Jo atsidavimas buvo patikrintas, tačiau jis dar neturėjo dorybės atlygio.

Ambraziejus, Expositio in Lucam IV, 38.

Luko pasakojimas baigiasi žinia, kad gundytojas pasitraukė iki laiko. Ambraziejus sustoja prie tos mažos laiko nuorodos. Apie tai, kas laukia Jėzaus toliau, jis sako: „Jis ateina atvirai kovoti.“ Dykumoje priešininkas siūlo duoną, valdžią ir regimą išgelbėjimą. Artėjant kančiai išmėginimas bus viešas. Evangelijos pabaigos sakinys leidžia dykumos ištikimybę matyti kaip ištvermę, kuri tęsis ir tada, kai Jėzus bus atiduotas į žmonių rankas.

Ambraziejus grįžta prie Jobo. Dievas jau pažįsta jo ištikimybę, o išmėginimas ją iškelia aikštėn: „Jo atsidavimas buvo patikrintas, tačiau jis dar neturėjo dorybės atlygio.“ Toje pačioje ištraukoje aiškintojas prisimena ir Petrą, kurio kelias per išsigynimą veda į atgailos ašaras. Ambraziejus gundymą skaito žvelgdamas į ilgą žmogaus kelią. Viename išbandyme galima tvirtai atsilaikyti, kitame gali tekti grįžti pas Kristų ir priimti atleidimą.

ST → NT. Ambraziejaus IV, 33 Adomo nuopuolio pančiai sutraukomi Kristui atlaikant gundymus, o §§ 36–38 dykumos pergalė atveriama artėjančiai kančiai. Jobo ištvermė ten pateikiama kaip ankstesnis išmėginimo pavyzdys.

Ryšys su skaitiniais. Luko žodžius „iki laiko“ skaityti kartu su kančios pasakojimu ir mokinio ištverme per nesėkmę bei atgailą.

Šaltinis: Ambraziejus, „Expositio Evangelii secundum Lucam“, IV, §§ 33, 36–38, PL 15.

Šv. Patrikas · Keturioliktoji diena

Keturioliktąją dieną Viešpats mane išlaisvino iš jų valdžios

Patrikas, Confessio, § 52.

Patrikas savo „Išpažinime“ prisimena dieną, kai jį ir jo bendrakeleivius suėmė jau keliaujančius po Airiją. Jis rašo mokėjęs žmonėms, lydėjusiems kelionėse, ir nešęs dovanų vietos valdovams. Tąkart iš jų paėmė viską, ką rado, o patį Patriką sukaustė geležimi. „Keturioliktąją dieną Viešpats mane išlaisvino iš jų valdžios“, rašo jis. Jų daiktus atgauti padėjo ir žmonės, kuriuos jis vadina artimais draugais.

Įstatymo knygoje išgelbėjimas iš Egipto prisimenamas atnešant derliaus pirmienas. Patrikas į savo tikėjimo išpažinimą įrašo dieną, kai vėl tapo laisvas, ir įvardija žmones, kurių ryšys taip pat svarbus tam, ką gavo. Psalmės pažadas apie Viešpatį, esantį drauge varge, čia skamba iš žmogaus, kuris pažino pančių sunkumą ir vėliau tą laiką galėjo prisiminti dėkodamas.

Ryšys su skaitiniais. Prisiminti, kada patyrėme išlaisvinimą, ir dėkoti Dievui už žmones, padėjusius jį patirti.

Šaltinis: Patrikas, „Confessio“, § 52, Ludwigo Bielerio lotyniškas tekstas, Royal Irish Academy leidimas; Patrikas, Confession, § 52, Royal Irish Academy anglų k. vertimas.

Pal. Solanas Casey · Padėka prieš sužinant, kas bus

Iš anksto dėkokime Dievui už visa, ką jis numato esant jam malonu.

Solanas Casey, laiškas Helenai Wilhite, 1946 m.

1946 m. kapucinas Solanas Casey rašė dukterėčiai Helenai Wilhite. Laiške jis kalbėjo apie tai, ko žmogus iš anksto negali žinoti: kur, kada ir kokiomis aplinkybėmis baigsis jo gyvenimas. Pasitikėjimą Dievu jis siejo su padėka: „Iš anksto dėkokime Dievui už visa, ką jis numato esant jam malonu.“ Savo ir artimo žmogaus ateitį Solanas maldoje paliko Dievo valiai.

Izraelitas atneša Dievui pirmienas, nes atsimena jau patirtą pagalbą. Solanas laiške žengia toliau ir iš tos pačios padėkos semiasi pasitikėjimo tuo, ko dar nežino. Psalmėje žmogus vadina Dievą savo prieglobsčiu ir girdi jo pažadą būti su juo varge. Palaimintojo laiškas leidžia tokią maldą tarti šeimoje, kur sunkiausia atvirai pasakyti, kaip labai vieni dėl kitų nerimaujame.

Ryšys su skaitiniais. Padėka už jau gautą Dievo globą padeda maldoje patikėti jam savo ir artimųjų ateitį.

Šaltinis: Solanas Casey, laiškas dukterėčiai Helenai Wilhite, 1946 m., ištrauka Leo Wollenweberio OFM Cap. leidinyje; Solanus Casey Center, „Journey to Holiness“, p. 9, to paties laiško ištrauka.

Šv. Bernardas Klervietis · Kelias nuo šventyklos stogo

Tai ne kelias, o pražūtis.

Bernardas Klervietis, In Psalmum XC, XIV, § 8.

Gavėnios pamoksle apie Psalmę 90 Bernardas Klervietis ragino brolius išklausyti visą pažadą apie angelus. Kai gundytojas ragina Jėzų šokti nuo šventyklos, Bernardas klausia, kokiu keliu jis siūlo eiti. Tada pats atsako: „Tai ne kelias, o pražūtis.“ Svarbūs psalmės žodžiai apie visus žmogaus kelius. Bernardo klausytojai turi palyginti juos su tuo, ko iš tikrųjų prašo gundytojas.

Bernardui Dievo globa reiškia, kad žmogus gali pasitikėdamas eiti keliu, kuriuo turi eiti. Jėzus šventykloje neturi įrodinėti savo sūnystės šuoliu. Net tikri psalmės žodžiai gali būti panaudoti raginant žmogų savo paties sprendimui išsireikalauti dieviško patvirtinimo. Bernardo skaitomas sakinys padeda pasitikrinti, ar meldžiamės prašydami pagalbos ištikimai žengti, ar mėginame Dievui primesti, kaip jis turi parodyti savo globą.

Ryšys su skaitiniais. Psalmės pažadas leidžia pasitikėti Dievo globa einant savo keliu ir atsisakyti reikalauti ypatingo ženklo.

Šaltinis: Bernardas Klervietis, „In Psalmum XC Qui habitat“, XIV pamokslas, § 8, PL 183, 242.

Šv. Teresė Lizjietė · Savo posmą pakartojo išbandymo dieną

Jis gali pasislėpti, aš sutinku jo laukti.

Teresė Lizjietė, PN 54, 16 posmas.

1897 m. gegužę Teresė Lizjietė parašė giesmę Marijai. Joje apmąsto ir dienas, kai Marija Jeruzalėje ieškojo Jėzaus, ir jos širdies nerimą. Sesuo Agnietė vėliau paliudijo girdėjusi, kaip liepos 11-ąją sunkiai sirgdama ir išgyvendama tikėjimo išbandymą Teresė pakartojo vieną savo posmą. Jame ji kalba apie Jėzų: „Jis gali pasislėpti, aš sutinku jo laukti.“

Pauliaus minimi širdis ir lūpos šioje scenoje susitinka. Teresė balsu ištaria, kuo nori gyventi ir tada, kai Jėzaus artumo nejaučia. Dykumoje gundytojas Jėzų ragina tuoj pat parodyti, kad Tėvas juo rūpinasi. Teresės posmas atliepia Jėzaus kantrybę labai žmogiškoje situacijoje: kai norėtųsi greito aiškumo, ji renkasi ištarti jam savo pasitikėjimą ir laukti.

Ryšys su skaitiniais. Kai tikėjimas išmėginamas, jo išpažinimas gali būti paprastas sutikimas laukti Kristaus.

Šaltinis: Teresė Lizjietė, „Pourquoi je t’aime, ô Marie !“, PN 54, 16 posmas, 1897 m. gegužė, Lizjė Karmelio archyvas; Lizjė įprastinis beatifikacijos procesas, Agnietės Jėzaus liudijimas, f. 170v, 1897 m. liepos 11 d. epizodas.

Pal. Jurgis Matulaitis · Atmintis apie vieną Marijampolės kambarį

Lik sveikas, Brolau, ir Dieve tau padėk triūsti.

Jurgis Matulaitis, 1897 m. rugsėjo 25 d. laiškas Vincui Šlekiui, pagal „Šaltinį“ 1935 m., Nr. 4, p. 56.

1897 m. rugsėjo 25 d. Peterburge studijuojantis Jurgis Matulaitis rašė į Ameriką išvykusiam bičiuliui Vincui Šlekiui. Laiške jam priminė ankštą kambarį Marijampolėje, kuriame juodu mintimis aplankydavo Lietuvos upes ir miestus, kalbėdavosi apie žmonių vargus ir svarstydavo, kaip galėtų padėti. Kambarys dabar buvo tuščias, o bičiulis toli. Laiško pabaigoje Jurgis jam palinkėjo: „Lik sveikas, Brolau, ir Dieve tau padėk triūsti.“

Atnešęs pirmienas izraelitas prisimena protėvio klajonę, tautos vargą ir gautą žemę. Matulaičio laiško atmintis artima tuo, kad joje konkreti vieta ir žmonių rūpesčiai susijungia su atsakomybe už gautą palikimą. Bičiulio draugystę jis prisimena išsiskyrimo metu ir palydi jo darbą palaiminimu. Šis laiškas gali padėti kalbėti apie dėkingumą, kurį žmogus parodo prisimindamas, kas su juo mokėsi rūpintis kitais.

Ryšys su skaitiniais. Prisiminti žmones, su kuriais išmokome rūpintis kitais, ir jų šiandienį darbą patikėti Dievui.

Šaltinis: Jurgis Matulaitis, 1897 m. rugsėjo 25 d. laiškas Vincui Šlekiui, „Šaltinis“ 1935 m., Nr. 4, p. 56, perspausdinta S. Ylos knygoje.

Šv. Papilas · Vaikai daugelyje miestų

Kiekvienoje provincijoje ir mieste turiu vaikų Dieve.

Karpo, Papilo ir Agatonikės kankinystės aktai, graikiškoji redakcija, § 32.

Senuosiuose Karpo, Papilo ir Agatonikės kankinystės aktuose Pergamo prokonsulas klausia Papilo, ar šis turi vaikų. Papilas atsako turįs daug vaikų. Vienas minios žmogus paaiškina, kad kalbama apie ryšį, kylantį iš krikščionių tikėjimo. Prokonsulas vis tiek apkaltina Papilą meluojant. Tada Papilas atsako: „Kiekvienoje provincijoje ir mieste turiu vaikų Dieve.“ Pokalbis tęsiasi reikalavimu aukoti ir Papilo atsisakymu.

Paulius kalba apie širdimi priimamą ir lūpomis išpažįstamą tikėjimą į visų Viešpatį. Papilo atveju toks išpažinimas išryškina ryšį su žmonėmis, gyvenančiais įvairiose vietose. Jis gali juos vadinti šeima dėl bendro tikėjimo. Luko Evangelijoje Jėzus pasirenka tarnauti vien Dievui. Papilo atsakymas parodo, kad ištikimybė tam pačiam Viešpačiui gali susieti žmones net tada, kai viešai tai pripažinti yra pavojinga.

Ryšys su skaitiniais. Papilo išpažinimas padeda pastebėti ryšį, kuris vienija tikinčiuosius anapus giminystės ir miesto ribų.

Šaltinis: Karpo, Papilo ir Agatonikės kankinystės aktai, graikiškoji redakcija, §§ 24–34, O. von Gebhardto leid..

Šv. Martynas Turietis · Karūna ir kryžiaus žaizdos

Tikėsiu, kad atėjo Kristus, tik jei jis pasirodys tokiu pavidalu, kokiu kentėjo, su kryžiaus žaizdomis.

Sulpicijus Severas, Vita sancti Martini XXIV, 7.

Sulpicijus Severas užrašė pasakojimą, kurį sakosi išgirdęs iš paties Martyno. Kartą besimeldžiančiam Martynui celėje pasirodė švytinti figūra, vilkinti karališką drabužį ir su aukso bei brangakmenių diadema. Ji du kartus pasivadino Kristumi, o Martynas kurį laiką tylėjo. Paskui atsakė: „Tikėsiu, kad atėjo Kristus, tik jei jis pasirodys tokiu pavidalu, kokiu kentėjo, su kryžiaus žaizdomis.“ Biografo pasakojime po šių žodžių figūra išnyko.

Luko pasakojime gundytojas rodo Jėzui pasaulio karalystes ir žada jų valdžią bei garbę. Martyno istorijoje didybė jau vilki karališką drabužį ir pasiskelbia Kristumi. Martynas į ją žiūri prisimindamas, kaip iš tikrųjų atrodė ir ką patyrė Jėzus. Šis pasakojimas parodo, kokį kriterijų jis pasirinko, kai regimas įspūdis atrodė įtikinamas: išpažįstamą Kristų jis atpažįsta pagal jo meilę, kuri nuėjo iki kryžiaus.

Ryšys su skaitiniais. Pagal kryžių atpažinti, kokia yra Kristaus šlovė, kai garbė ir galia žada greitesnį kelią.

Šaltinis: Sulpicijus Severas, „Vita sancti Martini“, XXIV, §§ 4–8, lotyniškas tekstas.

Matthew Henry · Pipiro grūdelis už žemę

Matthew Henry pirmųjų vaisių auką lygina su pipiro grūdeliu, atnešamu žemės šeimininkui. Tokio mokesčio vertė simbolinė. Pats veiksmas leidžia pripažinti, kieno žemėje išaugo visas derlius.

Įst 26, 9–10. Išaugintus vaisius izraelitas padeda prieš Viešpatį pasakodamas, kaip jo tauta gavo žemę. Mažas krepšys padeda ištarti didelį dalyką: iš tavo rankų gavome ir vietą gyventi, ir kuo maitintis.

Šaltinis: Matthew Henry · Pakartoto Įstatymo komentaras.

Grigalius Didysis · Metų dienos kaip dešimtinė

Grigalius Didysis kalba apie šešias savaites iki Velykų. Pagal jo laikų pasninko skaičiavimą, atėmus sekmadienius likdavo trisdešimt šešios pasninko dienos. Jis jas vadina savotiška visų metų dešimtine: kaip Dievui skiriama dalis gėrybių, taip galima jam skirti ir dalį dienų.

Įst 26, 10 ir Lk 4, 1–2. Izraelitas atneša dalį to, ką užaugino jo žemė. Jėzus praleidžia dykumoje keturiasdešimt dienų. Grigaliaus palyginimas kviečia pažvelgti į savo laiką kaip į gėrybę ir sąmoningai jo skirti Dievui.

Šaltinis: Grigalius Didysis · Homiliae in Evangelia.

Charlesas Spurgeonas · Svečias po šeimininko stogu

Charlesas Spurgeonas žmogų, kuris glaudžiasi prie Dievo, lygina su šeimininko priimtu svečiu. Peržengusiam slenkstį žmogui šeimininkas skiria vietą ir imasi už jį atsakomybės. Spurgeonas įsivaizduoja svečią, kuris čia lankosi nuolat ir jau pažįsta šeimininką.

Ps 90 (91), 1–2.15. Psalmės žmogus vadina Dievą savo prieglauda, o Dievas jam žada būti drauge varge. Svečio vaizdas leidžia pajusti, kiek žada paprasti žodžiai „būsiu su juo“: užėjęs randi, kas tavęs laukia ir pasirūpina tavimi.

Šaltinis: Charlesas Spurgeonas · „The Treasury of David“, Ps 91.

Augustinas · Balsas išduoda, kas prabilo viduje

Augustinas skiria žmogaus mintyje susiformavusį žodį ir garsą, kuriuo tą žodį ištariame. Klausytojas girdi garsą, o per jį supranta, kas buvo kalbėtojo mintyse. Augustinas pasitelkia šį palyginimą svarstydamas, kaip nematomas Dievo Žodis galėjo tapti mums regimas.

Rom 10, 8–10. Paulius mini tikėjimą širdimi ir išpažinimą lūpomis. Augustino vaizdas leidžia pajusti, kaip viena susiję su kitu: balsu ištartas tikėjimas daro girdimą tai, kam žmogus jau pritarė viduje.

Šaltinis: Augustinas · „Apie Trejybę“.

Tomas Akvinietis · Ženklas matomiausioje vietoje

Tomas Akvinietis aiškina, kodėl per Sutvirtinimą kryžiumi paženklinama kakta. Jis primena karį, atpažįstamą iš matomo savo vado ženklo. Krikščionio kakta irgi paprastai lieka atvira. Ten žymimas kryžius lydi žmogų, kai šis ryžtasi pasakyti, kuo tiki.

Rom 10, 9–10. Tikėjimo žodžiai leidžia kitiems išgirsti, kas žmogui yra Viešpats. Akviniečio vaizdas padeda įsivaizduoti drąsą, kurios kartais reikia, kad širdies pasitikėjimas taptų viešas.

Šaltinis: Tomas Akvinietis · Summa theologiae.

Grigalius Nazianzietis · Vanduo, kuris gesina strėles

Grigalius Nazianzietis ragina ką tik pakrikštytą žmogų atsiminti Krikšto vandenį, kai užklumpa pagunda. Pagundos jam primena ugnines strėles, kurias vanduo užgesina. Iškart po šio vaizdo Grigalius primena, kaip dykumoje Jėzaus alkį mėginta paversti proga suabejoti Tėvu.

Lk 4, 1–4. Į dykumą Jėzus eina kupinas Šventosios Dvasios. Grigaliaus vaizdas pakrikštytajam primena, kuo jis jau apdovanotas, kai išgirsta jį į neviltį ar skubotą sprendimą stumiantį balsą.

Šaltinis: Grigalius Nazianzietis · Oratio XL.

C. S. Lewisas · Eiti prieš stiprų vėją

C. S. Lewisas sako, kad vėjo jėgą geriausiai pajunti bandydamas eiti prieš jį. Atsigulus ant žemės vėjas vis dar pučia, tačiau kūnas jau nebepatiria to paties pasipriešinimo. Panašiai pagundos spaudimą pajunta žmogus, kuris mėgina jai atsispirti.

Lk 4, 1–13. Jėzus dykumoje atsako į visus tris pasiūlymus ir lieka ištikimas Tėvui. Lewiso pavyzdys padeda suprasti, kodėl ištikimybė ir tikras išbandymas dera drauge: einant pirmyn spaudimas gali būti juntamas iki galo.

Šaltinis: C. S. Lewisas · „Mere Christianity“.

Miguelis de Cervantesas · Valdytojas vėl pasirenka asilą

Sančas Pansa grįžta pas kunigaikštį ir kunigaikštienę iš Baratarijos, kur kelias dienas buvo valdytojas. Prieš eidamas pas juos jis pirmiausia nuveda asilą į arklidę, nes abu praleido naktį įkritę į duobę. Tuomet Sančas papasakoja, ką reiškė valdyti. Jis sprendė bylas, kentėjo alkį, nes gydytojas vis ką nors atimdavo nuo stalo, ir naktį turėjo atremti tariamą priešų puolimą.

Išeidamas iš pareigų Sančas sako, kad nieko neišsineša. Jis mieliau vėl tarnaus Don Kichotui, kur galės sočiai pavalgyti, net jei teks rinktis morkas vietoj kurapkų. Cervanteso komiška valdžios pamoka leidžia išgirsti antrąjį Jėzaus gundymą. Didelis pasiūlymas paaiškėja tik tada, kai išgirsti, ko už jį bus pareikalauta.

Šaltinis: Miguel de Cervantes, „Don Kichotas“, II dalis, LV skyrius.

George Eliot · Aikštė, kurioje laukta stebuklo

Romane Florencijos aikštė nuo ryto pilna žmonių. Jie atėjo pamatyti, ar Savonarolos mokymo šalininkas išdrįs pereiti per ugnį ir ar Dievas jį apsaugos. Kol ginčijamasi dėl sąlygų, laukimas vis ilgėja. Miestiečiai iš anksto turi paruošę išvadas, nors bandymas dar nė neprasidėjo.

Galiausiai prapliumpa lietus. Valdžia gali atšaukti išbandymą, tačiau susirinkusieji išsiskirsto nusivylę. George Eliot sceną pasakoja taip, kad išryškėtų minios noras gauti aiškų ženklą jos pačios nustatytomis sąlygomis. Toks laukimas padeda suprasti, kodėl dykumoje Jėzus atsisako šuoliu nuo šventyklos įrodinėti, kad gali pasikliauti Dievu.

Šaltinis: George Eliot, „Romola“, LXV skyrius „The Trial by Fire“.

Johnas Bunyanas · Gundytojas prisimena visas keliautojo klaidas

Nuolankumo slėnyje Krikščionį sustabdo Apolionas ir primena, kad keliautojas kadaise gyveno jo valdose. Jis siūlo grįžti. Krikščioniui atsisakius, ima vardyti klaidas, padarytas jau išėjus į kelią. Jis prisimena, kaip keliautojas įklimpo pelkėje, užmigo ir pametė savo ritinį. Tokiam tarnui, rodos, nebėra ko grįžti pas naująjį valdovą.

Krikščionis pripažįsta savo klaidas ir sako, kad valdovas, kuriam dabar tarnauja, yra gailestingas. Jis pasilieka savo kelyje. Bunyano alegorijoje žodžiai apie tai, kam žmogus priklauso, svarbūs dar prieš kovą. Paulius kalba apie Viešpaties išpažinimą lūpomis, o Jėzus dykumoje būtent savo žodžiais pasako, kam vienam tarnauja.

Šaltinis: John Bunyan, „The Pilgrim’s Progress“, I dalis, §§ 142–151, susitikimas su Apolionu.

Harriet Tubman · Daina, kuri pranešė apie laisvės kelią

Pasak Sarah Bradford, po dviejų seserų išvežimo Harriet Tubman išsiruošė bėgti su trimis broliais. Broliai išsigando ir privertė ją grįžti kartu. Netrukus Harriet slapta sužinojo, kad ir juos ketinama tą pačią naktį išvežti. Ji norėjo atsisveikinti su artimaisiais, tačiau negalėjo atvirai pasakyti, ką ketina daryti. Eidama pro ūkio pastatus ji užtraukė giesmę apie kelionę į pažadėtąją žemę.

Harriet išėjo viena. Kaip rašo Bradford, kelią laisvės link jai rodė Šiaurės žvaigždė. Kitiems giesmė skambėjo įprastai, tačiau artimiesiems jos žodžiai reiškė atsisveikinimą ir viltį susitikti laisvėje. Įstatymo knygoje išlaisvinimą iš vergijos tautai primena prie altoriaus pasakojama istorija. Harriet išėjimo išvakarėse tą pačią viltį buvo galima išgirsti giesmėje.

Šaltinis: Sarah H. Bradford, Scenes in the Life of Harriet Tubman (1869), pp. 16–19: pirmasis Harriet bėgimas su broliais ir daina apie pažadėtąją žemę; Project Gutenberg eBook 57821..

Fiodoras Dostojevskis · Svečias, kuris išdrįso prisipažinti

Dostojevskio romane vyresnysis Zosima papasakoja apie jaunystėje jį lankiusį gerbiamą valdininką. Šis prisipažino prieš keturiolika metų nužudęs jauną našlę ir leidęs, kad nekaltas tarnas būtų apkaltintas jos mirtimi. Vyras visuomenėje garsėjo labdara, tačiau slėpė nužudytosios daiktus ir įkalčius, o sąžinės graužatis vis stiprėjo. Jis bijojo, ką tiesos atskleidimas reikš žmonai ir vaikams. Zosima ragino jį nebeslėpti kaltės ir pasitikėti tiesa.

Po ilgo delsimo valdininkas per savo vardadienį susirinkusiems svečiams perskaitė prisipažinimą ir parodė įrodymus. Jis buvo pasirengęs priimti bausmę, tačiau svečiai pamanė, kad jis neteko proto. Po kelių dienų vyras mirė. Paulius sieja tikėjimą širdimi su Viešpaties išpažinimu lūpomis. Romano scena padeda pajusti, kiek drąsos gali prireikti viešai pasakyti tai, ką žmogus ilgai nešiojosi vienas.

Šaltinis: Fiodoras Dostojevskis, Broliai Karamazovai, VI knyga, II skyriaus d dalis „The Mysterious Visitor“; Constance Garnett vertimas, Project Gutenberg eBook 28054..

Washingtonas Irvingas · Skola, kurią Tomui reikėjo išieškoti

Irvingo fantastinėje legendoje šykštuolis Tomas Volkeris sutinka velnią ir derasi dėl pirato paslėpto lobio. Velnias pasiūlo lobį panaudoti vergų laivui, bet Tomas atsisako; tada jam pasiūloma verstis lupikavimu, ir čia Tomas nė nedvejoja. Kai velnias pasiūlo skolinti už du procentus per mėnesį, Tomas iškart atšauna, kad ims keturis. Netrukus jo kontora pilna žmonių, kuriems skubiai reikia pinigų, o jis renka jų skolos raštus ir vis griežtina sąlygas.

Pasenęs Tomas ima garsiai melstis ir nešiojasi Bibliją, tačiau toliau spaudžia skolininkus. Per perkūniją vienas jų prašo dar palaukti, antraip jo šeima liks be nieko. Tomas atšauna, kad labdara prasideda namuose, ir šūkteli, tegu velnias jį pasiima, jei jis iš to žmogaus pasipelnė. Tuoj pasigirsta beldimas. Už durų laukia juodas raitelis. Tomui išjojus, jo skolos raštai virsta pelenais. Irvingo satyroje žmogų išduoda tai, ko jis dėl pinigų nepajėgia paleisti net tada, kai meldžiasi.

Šaltinis: Washingtonas Irvingas, „The Devil and Tom Walker“, Tales of a Traveller (1824), IV dalis „The Money Diggers“; Project Gutenberg eBook 13514..

Homeras · Odisėjas pasirenka grįžti namo

Homero „Odisėjoje“ nimfa Kalipsė saloje priglaudė sudužusį Odisėją ir rūpinosi juo septynerius metus. Kai dievų pasiuntinys Hermis atneša Dzeuso įsakymą paleisti keliautoją, Kalipsė jam pasiūlo likti jos grotoje ir tapti nemirtingam. Ji žino, kad jo žmona Penelopė yra mirtinga, bet mano, jog pati gali pasiūlyti didesnį gyvenimą be senatvės ir kelionės pavojų.

Odisėjas pripažįsta, kad Kalipsė pranoksta Penelopę grožiu ir jai negresia senatvė. Vis dėlto jis kasdien ilgisi namų. Jis renkasi leistis į jūrą, nors žino, kad gali tekti iškęsti audras. Kalipsė padeda jam pasirūpinti plaustu ir duoda atsargų. Odisėjo ilgesys suteikia konkretų pavidalą klausimui, kurį iškelia gundymas dykumoje. Koks tikslas vertas to, kad dėl jo atsisakytum lengvesnio kelio?

Šaltinis: Homeras, Odisėja, V giesmė, Kalipsės pasiūlymas gyventi su ja nemirtingam ir Odisėjo atsakymas; William Cowper vertimas, Project Gutenberg eBook 24269..

I a. paprotys, Jeruzalė · Karalius irgi nešė savo pintinę

Mišnoje aprašyta, kaip derliaus pirmienas nešę žmonės artėdavo prie Jeruzalės. Eiseną lydėdavo fleita. Į miestą atvykstančių žmonių pasitikti pakildavo vietos amatininkai ir pasveikindavo kiekvienos vietovės atstovus.

Pasiekus Šventyklos kalną net karalius Agripa, pasak Mišnos, užsikeldavo savo pintinę ant peties ir pats ją nešdavo į šventyklos kiemą. Įraše nurodyta ir tai, ką sakydavo atnašautojai: žodžiai iš Pakartoto Įstatymo knygos primindavo kelią, kuriuo jų protėviai pasiekė šią žemę.

Ryšys su skaitiniais. Įst 26, 4–10. Derliaus pintinė nešama kaip dėkingumo ženklas. Agripos pavyzdys leidžia įsivaizduoti, kaip į tą patį veiksmą įsitraukdavo ir valdovas.

Šaltinis: Mišna · „Bikkurim“.

IV a. pabaiga, Jeruzalė · Piligrimė suskaičiavo pasninko dienas

Egerija pastebėjo, kad Jeruzalėje Velykoms rengiamasi aštuonias savaites. Ji suskaičiavo pasninko dienas: sekmadieniais ir beveik visais šeštadieniais ten nepasninkauta. Pasninko dienų susidarė keturiasdešimt viena, įskaitant šeštadienį prieš Velykas.

Kai kurie asketiškai gyvenę žmonės visą savaitę pasninkaudavo griežtai, kitiems reikėjo pavalgyti ketvirtadienį, dar kiti valgydavo kas vakarą. Egerija pastebėjo, kad žmonės tai darė pagal savo jėgas, ir niekas nebuvo smerkiamas dėl to, kad laikėsi lengvesnio pasninko.

Ryšys su skaitiniais. Lk 4, 1–4. Jėzus dykumoje susiduria su alkiu. Jeruzalės paprotys rodo, kaip vėliau krikščionys rengėsi Velykoms pripažindami, kad jų jėgos nevienodos.

Šaltinis: Egerija · „Piligrimystės dienoraštis“.

1534 m., Lambetas · Moras pirmiausia paprašė perskaityti priesaiką

Karaliaus komisijos iškviestas Tomas Moras paprašė parodyti priesaiką, kurią turėjo duoti. Paskui paprašė ir sosto paveldėjimo įstatymo. Laiške dukrai jis prisiminė abu tekstus perskaitęs vienas ir palyginęs jų formuluotes.

Komisijai Moras pasakė, kad nesmerkia kitų prisiekusių žmonių sąžinės. Pats jis tokios priesaikos duoti negalėjo. Pareigūnai jam parodė jau pasirašiusiųjų vardus, tačiau jis nepersigalvojo. Apie šį pokalbį Moras dukrai parašė patekęs į Londono Tauerį.

Ryšys su skaitiniais. Lk 4, 5–8. Dykumoje vienas nusilenkimas pateikiamas kaip lengvas kelias į valdžią. Moro laiške matyti, kiek daug gali reikšti vienas viešas ištartas sakinys, kai žmogus jį sveria prieš Dievą.

Šaltinis: Tomas Moras · Laiškas Margaret Roper.

1657 m., Londonas · Paklaustas, už ką meldėsi

Johnas Evelynas su žmona per Kalėdas nuėjo į Londono Ekseterio koplyčią. Po pamokslo, pradėjus dalyti Komuniją, koplyčią apsupo kareiviai. Pasak Evelyno, susirinkusiesiems vis dėlto leista užbaigti pamaldas, o po jų žmones pradėta apklausinėti.

Tardytojai teigė, kad susirinkusieji meldėsi už Karolį Stiuartą. Evelynas atsakė, jog jie meldėsi už visus krikščionių karalius, kunigaikščius ir valdytojus. Po kitų klausimų jį paleido. Savo dienoraštyje jis užrašė ir pamaldų pradžią, ir tai, kaip teko aiškinti bendros maldos žodžius.

Ryšys su skaitiniais. Rom 10, 8–13. Pauliaus minimas tikėjimo žodis yra žmogaus širdyje ir lūpose. Koplyčios malda, kuriai teko paaiškinimas prieš pareigūnus, leidžia matyti, kaip viešai ištarti žodžiai atskleidžia, į ką ir už ką kreipiamasi.

Šaltinis: Johnas Evelynas · 1657 m. Kalėdų dienoraščio įrašas.

1766 m., Montseratas · Laisvės dokumento ėjo prisimindamas psalmę

Olaudah Equiano sutaupė keturiasdešimt svarų sterlingų savo laisvei išsipirkti. Su kapitono parama jis įtikino pirklį Robertą Kingą priimti pinigus ir laikytis pažado. Kingas nusiuntė jį į raštinę, kad ten parengtų išlaisvinimo dokumentą.

Eidamas į raštinę Equiano prisiminė 126-ąją psalmę, prie kurios mintimis grįždavo dar būdamas pavergtas. Dabar, kaip pats pasakoja, širdyje šlovino Dievą. Dokumentas buvo pasirašytas tą pačią dieną. Vėliau Equiano jį visą įdėjo į savo autobiografiją.

Ryšys su skaitiniais. Įst 26, 5–10. Derlių atnešantis žmogus turi prisiminti laiką, kai gyveno nelaisvėje. Equiano į savo pasakojimą įtraukė ir teisinį laisvės įrodymą, ir atmintyje išlaikytą padėką Dievui.

Šaltinis: Olaudah Equiano · „Įdomus pasakojimas apie Olaudah Equiano gyvenimą“.

1948–1950 m., tremtis · Duona ir Vasario 16-oji Janušausko dienoraštyje

1948 m. gegužę išvežamas su šeima ir tėvais Jonas Janušauskas dienoraštyje pasižymėjo, pro kur juos vežė. Gegužės 25 d. gautus pietus jis aprašė tiksliai: žmogui davė septynis šimtus gramų duonos ir samtį sriubos.

1950 m. vasario 16 d. Igarkoje jis vėl paminėjo duoną, šį kartą nupirktą po to, kai parsinešė vandens. Tame pačiame įraše Janušauskas svarstė, ar Lietuvoje vėl bus švenčiama Nepriklausomybės diena. Atsakymą jis siejo su Dievo valia ir gerų žmonių pasiryžimu.

Ryšys su skaitiniais. Įst 26, 5–10 ir Ps 90 (91), 14–15. Izraelio malda išsaugo atmintį apie priespaudą ir šauksmą į Dievą. Janušausko dienoraštyje greta kasdienės duonos išliko mintis apie tautos laisvę, kurios jis dar tik laukė.

Šaltinis: Jonas Janušauskas · „Igarkos dienoraštis“.

2026 m., Saurimas · Globos namuose Leoną XIV pasitiko kaip namuose

2026 m. balandžio 20 d. Leonas XIV apsilankė Saurimo senelių globos namuose Angoloje. Jį palietė gyventojų sutikimas. Kalbėdamas jis atkreipė dėmesį į žodį, kuriuo jie vadino šią vietą: portugališkai lar reiškia namus.

Popiežius dėkojo darbuotojams ir savanoriams. Jis prašė gyventojų klausytis, nes jų atmintis saugo tautos išmintį. Su pačiais gyventojais kalbėjo apie Kristų, kuris esti šalia, kai jie rūpinasi vieni kitais, susitaiko ar drauge meldžiasi.

Ryšys su skaitiniais. Ps 90 (91), 14–15. Viešpaties pažadas apima ir buvimą šalia varge. Saurimo namuose šį artumą Leonas susiejo su labai konkrečiais veiksmais – išklausymu, pagalba ir bendra malda.

Šaltinis: Leonas XIV · Apsilankymas Saurimo globos namuose.

1. Pranciškus · Derlių atneša rankos, Dievo darbus prisimena širdis

Tai džiaugsmas prisimenant visa, ką Viešpats dėl mūsų padarė.

Pranciškus · vertimas į lietuvių k.

Popiežius pasitelkia Įst 26 ir dėlioja šventės eigą. Pirmiausia žmogus prisimena išlaisvinimą, tuomet atneša derliaus krepšį, dėkoja ir kviečia į šventę tuos, kurie neturi su kuo švęsti.

Šaltinis: Pranciškus · 2015 m. gegužės 16 d. pokalbis su Romos vienuolijomis.

2. Pranciškus · Dievo darbų istorija perduodama iš kartos į kartą

Dievo šviesa Izraeliui nušvinta prisimenant galingus Viešpaties darbus, minimus ir švenčiamus pamaldose, perduodamus tėvų vaikams.

Pranciškus · vertimas į lietuvių k.

Pranciškus pasitelkia gotikinės katedros vitražą. Pro jį sklindanti šviesa pasiekia žmones per atpažįstamus išganymo istorijos vaizdus, kaip ir Įstatymo knygoje per pasakojimą apie Išėjimą.

Šaltinis: Pranciškus · Enciklika „Lumen fidei“, § 12.

3. Pranciškus · Širdis, kuri visko viliasi iš Dievo

Devyniasdešimt pirmosios psalmės žodžiai kupini pasitikėjimo. Jie kyla iš širdies, kuri visko viliasi iš Dievo.

Pranciškus · vertimas į lietuvių k.

Katechezėje psalmės prieglobstis iškyla kalbant apie ištvermingą prašymą. Po šių žodžių Pranciškus atkreipia dėmesį į Jėzų, kuris meldžiasi kartu su Bažnyčia.

Šaltinis: Pranciškus · 2020 m. lapkričio 11 d. bendroji audiencija apie ištvermingą maldą.

4. Šv. Jonas Paulius II · Išlaisvinimas, kuriame dalyvaujame

Išlaisvinimas iš nuodėmės, iš kūno geismo, akių geismo ir gyvenimo puikybės.

Šv. Jonas Paulius II · vertimas į lietuvių k.

Popiežius gretina kasdienį gavėnios maldos kreipinį iš Ps 90 (91) su apaštalo Jono įvardytomis nelaisvės formomis. Psalmėje į Viešpatį šaukiamasi ir dėl šių vidinių grėsmių.

Šaltinis: Šv. Jonas Paulius II · 1979 m. kovo 18 d. Viešpaties Angelo maldos kreipinys.

5. Benediktas XVI · Tikėjimą išpažįstame asmeniškai ir drauge

Pats tikėjimo išpažinimas yra asmeninis ir kartu bendruomeninis aktas.

Benediktas XVI · lietuviškas vertimas iš EIS

Aiškindamas Rom 10, Benediktas sieja asmeninį „tikiu“ su Bažnyčios „tikime“. Tikintysis lūpomis taria tai, ką priima širdimi, ir randa vietą drauge tikinčioje bendruomenėje.

Šaltinis: Benediktas XVI · Apaštališkasis laiškas „Porta fidei“, § 10.

6. Benediktas XVI · Išpažinimas, ant kurio laikosi Bažnyčios gyvenimas

Sudaro bendrą Bažnyčios išpažinimą, tvirtą viso jos gyvenimo pagrindą.

Benediktas XVI · vertimas į lietuvių k.

Šie žodžiai pasakyti apie išpažinimą „Jėzus yra Viešpats“. Benediktas primena, kad laiško romiečiams sakinys priklauso bendruomenei, kuri jį taria ir pagal jį gyvena.

Šaltinis: Benediktas XVI · 2007 m. birželio 11 d. kalba Romos vyskupijos suvažiavime Laterane.

7. Pranciškus · Kokią kainą sumokame dėl valdžios?

Žmogus gali prarasti visą orumą, jeigu leidžiasi suvedžiojamas pinigų, sėkmės ir valdžios stabų.

Pranciškus · vertimas į lietuvių k.

Aiškindamas antrąjį Luko gundymą Pranciškus atkreipia dėmesį į gundytojo sąlygą. Valdžia siūloma mainais už nusilenkimą.

Šaltinis: Pranciškus · 2019 m. kovo 10 d. Viešpaties Angelo maldos kreipinys.

8. Benediktas XVI · Ar Dievas turi atsakyti į mūsų bandymą?

Negalime rengti bandymo, per kurį Dievas privalėtų atsakyti ir įrodyti, kad yra Dievas. Turime juo tikėti!

Benediktas XVI · vertimas į lietuvių k.

Jėzui pasiūloma šokti nuo šventyklos pasikliaujant angelų pagalba. Popiežius išryškina skirtumą tarp psalmės pasitikėjimo ir mėginimo išgauti ženklą.

Šaltinis: Benediktas XVI · 2010 m. vasario 21 d. Viešpaties Angelo maldos kreipinys.

9. Pranciškus · Gundytojas skaido, Kristus suvienija

Velnias atskiria ir skaldo, o Jėzus, Tarpininkas, suvienija Dievą ir žmogų.

Pranciškus · vertimas į lietuvių k.

Homilijoje Luko pasakojimas gretinamas su Edeno istorija. Pranciškus atkreipia dėmesį į gundytojo pastangą paversti Jėzaus sūnystę priemone savo naudai.

Šaltinis: Pranciškus · 2025 m. kovo 9 d. homilija Savanorių jubiliejaus Mišioms.

10. Benediktas XVI · Klausimas, kurį iškelia dykuma

Apmąstydami Jėzaus gundymus dykumoje, kiekvienas esame kviečiami atsakyti į esminį klausimą.

Benediktas XVI · vertimas į lietuvių k.

Klausimas, kurį tuoj pat užduoda Benediktas, yra visai paprastas. Kas iš tiesų svarbu mano gyvenime? Dykumoje atsakymas paaiškėja renkantis, kuo pasitikėti, kai neužtenka maisto, garbės ar įrodymų.

Šaltinis: Benediktas XVI · 2013 m. vasario 13 d. bendroji audiencija.

Dovana skirta būtent tau

Pamė įteikė broliui Mailsui dovaną. Jis nuėmė vieną popieriaus sluoksnį, paskui antrą. Ryšulėlis vis mažėjo, o Pamė laukė, ar jam patiks. Galiausiai ant stalo liko vienas dantų šepetėlis.

Prie stalo visi nusijuokė. Mailsas apžiūrėjo šepetėlį ir paklausė: „Pam, ar čia užuomina man asmeniškai?“ Pamė nudžiugo: „Taip, Mailsai!“

Ryšys su skaitiniais. Įst 26, 9–10. Pamė gerai pagalvojo, ką atnešti broliui, nors šeima jos dovaną suprato savaip. Pirmienų krepšys irgi yra asmeniškas gestas: žmogus pats pasako, kam ir už ką dėkoja.

Šaltinis: Jessie de Horne Vaizey · „Betty Trevor“.

Skėtis visam pasauliui

Ponas Kodlas paskolino vienintelį šeimos skėtį. Kai vakare prapliupo lietus, žmona ėmė skaičiuoti, kam jo reikės. Vaikai rytoj eis į mokyklą, ji pati žadėjo aplankyti mamą, o vyrui dar reikės į miestą. Ji vis klausė, ar jis girdi, kaip smarkiai lyja.

Kodlas jau nieko nebegirdėjo. Užmigo ir susapnavo, kad visas pasaulis sukasi po vienu milžinišku skėčiu.

Ryšys su skaitiniais. Ps 90 (91), 1–2.15. Kodlo sapne vietos po skėčiu užtenka visam pasauliui. Psalmės žmogui užtenka žinoti, kad varge Dievas bus su juo.

Šaltinis: Douglasas Jerroldas · „Mrs. Caudle’s Curtain Lectures“.

Apibrėžimas iš dviejų puselių

Mokykloje vaikų paprašė paaiškinti, kas yra melas. Vienas mokinys atsakymui pasitelkė du posakius iš Šventojo Rašto.

„Melas Viešpačiui bjaurus dalykas“, – pradėjo jis. Ir pridūrė: „Bet bėdoje labai praverčia.“

Ryšys su skaitiniais. Rom 10, 8–10. Berniukas žodžius gerai atsiminė ir vis tiek iš jų sudėjo savo paties išsisukinėjimą. Paulius kviečia, kad išpažįstami žodžiai ir širdies apsisprendimas kalbėtų tą patį.

Šaltinis: Thomas Jamesas Macnamara · „School-Room Humour“.

Skrydis pagal publikos užsakymą

Ponas Hamptonas pažadėjo publikai pakilti oro balionu. Balionas leido dujas, tačiau žmonės taip švilpė, kad Hamptonas vis tiek įlipo į krepšį ir liepė paleisti lynus.

Balionas pakilo vos kelis metrus. Vėjas nunešė jį iki karietų aikštelės, kur krepšio apačia vieną po kito nušlavė visus vežikus nuo sėdynių. Dabar publikai pasirodymas patiko.

Ryšys su skaitiniais. Lk 4, 9–12. Hamptonui rūpi, ar žiūrovai pamatys žadėtą triuką. Dykumoje Jėzus atsisako šokti nuo šventyklos ir paversti Tėvo globą reginiu.

Šaltinis: A. Spooney · „Recollections of a Trip in Mr Hampton’s Balloon“, „Punch“, 1841 m. rugsėjo 12 d..

Karpis su sparnais

Per gavėnią Šiko pasiūlė broliui Gorenflo pasivaišinti karpiu. Vienuolis pasižiūrėjo į patiekalą ir iškart įžiūrėjo sparnus. „Čia pelekai“, – paaiškino Šiko. Smuklininkas vis dėlto patvirtino, kad ant stalo gaidys.

Šiko pasiūlė paukštį pavadinti karpiu ir taip išspręsti pasninko rūpestį. Tada atpjovė Gorenflo šlaunelę. Vienuolis paragavo ir tarė: „Kokia skani žuvis!“

Ryšys su skaitiniais. Lk 4, 3–4. Šiko pakeičia patiekalo vardą ir vienuolis mielai pamiršta, ką matė savo akimis. Dykumoje Jėzus žiūri, kas iš tiesų slypi už patrauklaus pasiūlymo.

Šaltinis: Alexandre’as Dumas · „Chicot the Jester“ („La Dame de Monsoreau“).

Kur geriausia išvengti pagundos

Mama rengėsi eiti į sodą skinti kriaušių ir slyvų. Ji pasiūlė Džo eiti drauge, kad šis neprisivalgytų neprinokusių vaisių. „Aš palauksiu čia“, – rimtai atsakė berniukas. „Pagundų geriau vengti.“

Mama išėjo, patenkinta tokiu protingu atsakymu. „Jis juk nežino, kad spintoje yra uogienės“, – pagalvojo. Likęs vienas, Džo prisistūmė kėdę ir atrakino uogienės spintą.

Ryšys su skaitiniais. Lk 4, 1–4. Džo gerai žino, kuria kryptimi jį traukia apetitas. Jėzus dykumoje atsako į pagundą tiesiai, nors gundytojas savo pasiūlymą pateikia kaip paprastą rūpinimąsi alkanu žmogumi.

Šaltinis: „Punch“, 1890 m. sausio 4 d..

Nuotrauka ne tame skyriuje

Vindzoro bibliotekoje karalius Jurgis su sūnumi Edvardu vartė įžymių žmonių albumą. Prie karalių ir imperatorių buvo įdėta prezidento Teodoro Ruzvelto nuotrauka. „Ar jis tikrai toks gabus?“ – paklausė Edvardas. „Sakyčiau, kai kuriais atžvilgiais net genijus“, – atsakė tėvas.

Po kelių dienų karalius rado tą pačią nuotrauką kitame skyriuje. Edvardas prisipažino: „Tu sakei, kad jis genijus. Tai ir perkėliau nuo karalių prie įžymių žmonių.“

Ryšys su skaitiniais. Lk 4, 5–8. Edvardui žmogaus gabumai vertesni atskiros vietos negu valdovo titulas. Evangelijoje Jėzus visas pažadėtas karalystes vertina pagal tai, ko iš jo už jas prašoma.

Šaltinis: Marion Dix Mosher sud. · „More Toasts“.