Brangūs broliai ir seserys, Trečiojo gavėnios sekmadienio liturgija mums atskleidžia Kristų, kaip galintį numalšinti giliausią žmogaus troškulį gėriui, tiesai ir grožiui. Šiandienos evangelija mums parodo Kristų nuvargusį iš kelionės, sėdintį vieną palei šulinį. Pirmieji žodžiai, kuriuos jis ištaria samarietei moteriai yra: „Duok man gerti“. Šis paveikslas iš toli simbolizuoja ir pranašauja kitą sceną, kur iškankintas Jėzus, kybodamas ant kryžiaus, tuo tarpu kai jo mokiniai buvo jį apleidę, prabilo: „Aš trokštu.“ Jėzus, prašymo žodžiais samarietei „Duok man gerti“, išreiškia daugiau negu paprasčiausią vandens troškimą.

Tai greičiau gilus Dievo troškimas gelbėti kiekvieną žmogų, o kartu ir jame pačiame sužadinti troškimą amžinajam gyvenimui. Kaip yra vandens troškulys, taip giliai žmoguje yra kitas troškulys, kurį vienintelis Dievas gali numalšinti. Šiam troškuliui žmoguje sužadinti, o kartu ir jį numalšinti, Kristus leidžiasi į kelionę, kaip kalba evangelija. Šventasis Augustinas sako, kad ta varginanti ir alinanti Kristaus kelionė yra ne kas kita kaip Dievo Sūnaus įsikūnijimo ekonomija, išganingasis planas, jo misija žemėje. Būdamas turtingas jis tapo beturčiu kad mus praturtintų, taip jis pasirinko kęsti troškulį, kad mus pagirdytų. Atverdamas mūsų širdis meilei ir tikėjimui, Jėzus mus padaro atvirus jo dovanai – Šventajai Dvasiai, kuri nuvalo mūsų širdis, įdiegia tvirtą amžinojo gyvenimo viltį ir mus įgalina deramai garbinti Dievą.

Kaip sako šiandienos mišių dėkojimo giesmė: „Jėzus, prašydamas samarietę vandens atsigerti, jai suteikė tikėjimo dovaną ir taip pasotino jos tikėjimo troškulį, jog ir Dievo meilė joje suliepsnojo.“ Tačiau į šiandienos evangelijos skaitinį galima pažvelgti ir kitaip. Dėl to, kad Dievui yra brangus kiekvienas žmogus ir jis nori visiems dovanoti gyvenimo pilnatvę, arba evangelijos žodžiais tariant – duoti trykštančio į amžinąjį gyvenimą vandens, galima spėti, kad Jėzus užsuka į Samarijos miestą, vadinamą Sicharu, ne atsitiktinai, bet su konkrečiu ketinimu. Kartais evangelistai, kalbėdami apie Jėzaus keliones, pabrėžia, kad jis „turėjo“ eiti per vieną ar kitą vietą.

Tas jam „būtinumas“ ar tarsi „privalėjimas“ daryti viena ar kita, yra Dievo Tėvo valia, kuriai su sūnaus meile paklusdavo Jėzus. Dar daugiau, apie Dievo valios vykdymą, Jėzus kalba kaip apie gyvybę palaikantį maistą. Išties, kuomet mokiniai ragina Jėzų pasistiprinti, jis jiems atsako, jog turi valgyti maisto, kurio jie nežino. Taigi, konkrečiai kalbant, Kristaus apsilankymo Samarijoje tikslas galėjo būti toji samarietė moteris, kuri viena išeina semti vandens ne anksti ryte, bet karščiausiu dienos metu. Tokiu atveju, šią moterį būtų galima sugretinti su muitininkų viršininku Zachiejumi. Išties, Luko evangelijoje mes skaitome, kad Jėzus atvyko į Jerichą ir „turėjo“ praeiti būtent per tą vietą, kur į medį įsiropštęs laukė, jį pamatyti norintis, muitininkų viršininkas Zachiejus (cf Lk 19, 1s).

Reikia pastebėti, kad Jėzus, siųsdamas savo mokinius po du į misijas, jiems paliepė nekelti kojos į Samariją, bet skelbti gerąją naujieną vien tik Izraelio namams. Šiandienos evangelijoje mes akivaizdžiai matome, kad jis pats nesilaikė mokiniams duotų nurodymų, kitaip tariant, jis vienaip mokė kitaip darė, tarsi ir šiuo atveju jis „būtinai“ turėjo keliauti, būtent tuo metu ir būtent per tą vietą, kada prie šulinio, vengdama bet kokių susitikimų, pasirodė samarietė moteris. Tiesa, yra mažas skirtumas. Zachiejaus atveju yra pasakyta, kad tai jis laukė praeinančio Kristaus, o tuo tarpu šiandienos evangelija leidžia spėti, kad pats Jėzus, nuvargęs ir troškulio kamuojamas, laukia. Bet tai nenuostabu, galbūt nė pats Dievas negali padaryti, kad moteris ateitų laiku. Be to, muitininkas Zachiejus ir samarietė moteris yra panašūs jų paniekinimu ir visuomenės atstūmimu.

Galima sakyti, kad jie stovi už visuomenės pagarbos ribų. Žodžiai „muitininkas“ ir „nusidėjėlis“ anuomet buvo sinonimai. Vadinasi būti muitininkų viršininku Zachiejui turėjo reikšti ypatingą tautiečių panieką. Panašiai ir su samariete moterimi: įstatymiškai neturinti vyro, bet gyvenanti jau su šeštuoju, ji turėjo būti visų smerkiama ir atstumta. Būtent todėl ji išeina semtis vandens viena, o ne drauge su kitomis moterimis ir, kita vertus, tai daro ne anksti ryte, bet vidurdienį, pačiu karščiausiu dienos metu, tikėdamasi, jog kelyje ir prie šulinio nesutiks nė gyvos dvasios. Mat jai buvo lengviau pakelti saulės kaitrą, negu kitų žmonių smerkiančius ir nudeginančius žvilgsnius, o gal net ir apkalbas bei pašaipų plūdimą. Muitininkas Zachiejus ir samarietė moteris yra panašūs tuo, kad abudu, visa širdimi ir visu protu buvo įsitikinę, kad jie yra nusidėjėliai, kad jie neturi teisės pakelti akių į dangų.

Tačiau būtent tokia vidinė laikysena, kurią šventas Raštas vadina „sugraudinta širdimi“, nugali Dievą ir pritraukia jo gailestingumą. Graudžios ir nuolankios širdies, Dieve, tu neatstumsi. Jų abiejų, muitininko Zachiejaus ir samarietės moters, susitikimas su Jėzumi taip pat turi bendrų bruožų. Jėzaus akivaizda jiems tampa naujo etapo pradžia. Dievo malonės paliestas, Zachiejus pasižada atiduoti pusę savo turto vargšams ir už padarytas skriaudas atlyginti keturgubai. Galima sakyti, kad Jėzus Zachiejaus širdyje atvėrė po žemėmis slypintį vandens šaltinį, iš kurio ištryško vanduo amžinajam gyvenimui. Išties, į Zachiejaus žodžius ir veiksmus Kristus atsakė: Į šiuos namus šiandien atėjo išganymas. Samarietė moteris nieko Kristui nepažada, tačiau jos, su vaikišku pasitikėjimu, prašymas: Viešpatie, duok man to vandens, kad aš nebetrokščiau ir nebevaikščiočiau semtis čionai, ypatingu būdu yra tuojau pat išklausomas. Prie šulinio ji palieka viską ką turėjo, t. y. savo ąsotį.

Tačiau ne vien tik tai – ji palieka savo baimę, nuolatinį žmonių vengimą, savęs pačios nuvertinimą. Gavusi gyvojo vandens ji nesistengia jo pasilaikyti sau vienai, bet tuojau pat, pamiršusi visas iš žmonių patirtas skriaudas ir užgaules, ji skuba pas tuos pačius žmones, kurie patys nuo jos nusisukdavo. Toks jos žingsnis yra nesavanaudiškos ir nuoskaudų nelaikančios meilės ženklas, meilės, kuri it vanduo yra išlieta mūsų širdyse Šventosios Dvasios, kuri mums duota. Galiausiai, muitininkas Zachiejus ir samarietė moteris yra panašūs tuo, kad jie tampa aplinkiniams Dievo gailestingumo liudininkais, per juos Dievas pasiekia kitus. Jėzaus palankumas ir dėmesys Zachiejui be abejo padrąsino ir kitus muitininkus kreiptis į Kristų, kviesti jį į svečius.

Ne veltui Jėzus buvo pravardžiuojamas muitininkų ir nusidėjėlių bičiuliu. Samarietė moteris tuo tarpu visą miestą atveda pas Jėzų ir šventas Raštas sako: Daug samariečių iš ano miesto įtikėjo Jėzų dėl moters liudijimo. Jėzaus viešnagės pas juos dienomis jų tikėjimas padarė pažangą ir jis jau nebesirėmė žmogaus liudijimu, bet pačiu Jėzaus, gyvojo Dievo Sūnaus, žodžiu. Todėl samariečiai, tapę suaugusiais tikėjime, moteriai sakė: Dabar mes tikime ne dėl tavo šnekos. Mes patys išgirdome ir žinome, kad jis iš tiesų yra pasaulio Išganytojas. Taigi, Broliai ir Seserys, matydami, kad Dievas dėl mūsų nepabūgsta leistis į varginančią kelionę, artinkimės ir mes prie jo, gailestingumo ir gerumo šaltinio, ir prašykime suteikti mums Šventosios Dvasios, kuri mus padarytų tikrais Dievo garbintojais, šlovinančiais Tėvą dvasia ir tiesa.

Šaltinis: https://palendriai.lt/aktualijos/homilija/226-vie%C5%A1patie,-duok-man-to-vandens,-kad-a%C5%A1-nebetrok%C5%A1%C4%8Diau.html