Brangūs broliai ir seserys! Ką tik girdėjome Kristų sakantį apaštalams: „Aš keliauju pas Tėvą ir vėl grįšiu pas jus. Jei mylėtumėte mane, džiaugtumėtės, kad aš keliauju pas Tėvą, nes Tėvas už mane aukštesnis“. Šiuo metu švenčiamas laikotarpis tarp Velykų ir Šeštinių, todėl šis sakinys, regis, atitinka Jėzaus ir mokinių padėtį tarp Viešpaties prisikėlimo ir žengimo į dangų. Reikėtų tada suprasti: „keliauju pas Tėvą“, žengdamas į dangų 40 dienų po Velykų, ir „vėl grįšiu pas jus“ pasaulio pabaigoje. Tačiau tekstas, kurį girdėjome šiandien per Mišias, paimtas iš Kristus atsisveikinimo su mokiniais kalbos Evangelijoje pagal Joną. Tai įvyko po paskutinės vakarienės, prieš Kristaus kančią.

Šiame kontekste aišku, kad Jėzus kalba apskritai apie savo velykinį slėpinį, mirtį ir prisikėlimą, savo „išėjimo“ kelionę pas Tėvą mirtimi ant kryžiaus ir prisikėlimu, ir savo sugrįžimą pas mokinius po prisikėlimo. Ypač pabrėžiama, kad, jam prisikėlus, jo būklė ir mokinių santykiai su juo radikaliai pasikeis. Atsisveikinimo kalba Evangelijoje pagal Joną atskleidžia šią naują, pastovią situaciją.

Ši situacija jau prasidėjo tarp Velykų ir Šeštinių, kai Viešpats savo pasirodymais turėjo atstatyti mokinių tikėjimą ir viltį, kurie buvo Kryžiaus papiktinimo sugriauti, ir juos mokyti bendrauti su juo nebe pagal kūną bet dvasiškai. Po to Kristaus žengimas į dangų bus iš tikrųjų naujas išganymo istorijos etapas, nes Jėzaus garbė, kuri po prisikėlimo dar buvo pridengta paprastos žmogiškos išvaizdos, pilnai ir galutinai spindės per jo pašlovintą kūną. Tačiau naujai dvasinei bendrystei, į kurią Kristus vedė mokinius nuo Velykų ryto, yra lemta visada pasilikti, augti ir sustiprėti.

Štai kodėl prieš žengiant į dangų Jėzaus paskutiniai žodžiai Evangelijoje pagal Matą buvo: „Štai aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos“. Jums dera „džiaugtis“, sakė Jėzus mūsų ką tik girdėtoje Evangelijos ištraukoje, „kad aš keliauju pas Tėvą, nes Tėvas už mane aukštesnis“. Kaip suprasti šį teiginį? Kristus, savo įsikūnijimo slėpinio dėka, yra kartu ir Dievas, ir žmogus. Kaip amžinasis Dievo Žodis ir Sūnus Kristus yra ir visada buvo lygus su Tėvu. Nes prieš visus amžius gimęs iš Tėvo, nuolat gaudamas iš jo dievystės pilnatvę, jis yra su Tėvu vienas Dievas.

Evangelijos pagal Joną prologe parašyta : „Pradžioje buvo Žodis. Tas Žodis buvo pas Dievą, ir Žodis buvo Dievas“. Ir pats Jėzus yra pasakęs: „Aš ir Tėvas esame viena“. Ir : „Kas yra matęs mane, yra matęs Tėvą…Aš esu Tėve, ir Tėvas yra manyje“. Kita vertus, tapęs žmogumi, savo žemiškojo gyvenimo metu, Jėzus turėjo „tarno išvaizdą“. Jis buvo iš tikrųjų visada tobulas ir be nuodėmės, bet vis dėl to nešiojo savo kūne ne tik mūsų ribotumus, bet ir mūsų nuodėmių pasekmes: mūsų silpnumą ir mirtingumą.

Kaip parašyta Pauliaus laiške Filipiečiams, „Kristus, turėdamas Dievo pavidalą, nelaikė grobiu būti lygiam su Dievu, bet apiplėšė pats save, priimdamas tarno pavidalą, ir tapdamas panašus į žmones. Jis ir išore tapo kaip visi žmones“. Šiuo atžvilgiu Tėvas buvo tikrai „už jį aukštesnis“. Tačiau „jis nusižemino tapdamas klusnus iki kryžiaus mirties“. Jis paaukojo savo gyvybę už mus, ir štai kodėl „Dievas jį išaukštino ir padovanojo jam vardą kilniausią iš visų vardų.“

Tokia yra Jėzaus išėjimo kelionė pas Tėvą. Prikeldamas savo mylimąjį Sūnų iš numirusių, Tėvas pašlovino, pilnai sudvasino ir sudievino jo žmogišką prigimtį. Ir tuo mes turime džiaugtis, nes šitaip Dievas padarė Jėzų mūsų išganymo vadovu ir šaltiniu. Kaip sakė šventasis Petras Apaštalų Darbų knygoje: „Dievas išaukštino Jėzų savo dešine kaip vadą ir išgelbėtoją, kad suteiktų Izraeliui (taip pat ir visai žmonijai) atsivertimą ir nuodėmių atleidimą“. Bet kokia bus Jėzaus pastovi sugrįžimo kelionė pas mus, ir kaip galėsime toliau bendrauti su juo?

Mes susitiksime su juo savo širdyse ir taip pat Apreiškimo knygos paminėtame šventajame mieste. Evangelijoje Jėzus mums ką tik pasakė: „Jeigu kas mane myli, laikysis mano žodžio“, tai reiškia, jis manimi seks mano nuolankaus tarno vaidmenyje, pasiaukodamas savo brolių labui, kaip aš pasiaukojau ant kryžiaus. O paskui Jėzus tęsia: „Jeigu kas mane myli […] Tėvas jį mylės ir mes pas jį ateisime ir apsigyvensime”. Štai tarsi pirmasis dangiškosios Jeruzalės nužengimas žemėn; žmogaus širdis tampa gyvojo Dievo buveine. Tada žmogus, susikaupęs maldoje, tikrai bus Viešpaties vedamas, jis paragaus bendrystės su Dievu vaisių.

Visa tai įvyks malonės, gautos per sakramentus ir Šventosios Dvasios dovanas, dėka. Šventoji Dvasia, meilės ryšis tarp asmenų Švenčiausioje Trejybėje, mus padarys panašius į Kristų tarną, ji mus suvienys su Tėvu ir Sūnumi. Ji mus įves į visos tiesos pažinimą, į ramybės bei džiaugsmo pilnatvę. Štai būsena, kurioje Kristus nori mus rasti, mūsų paskutiniąją, mirties dieną, idant galėtų mus paimti su savimi ir nuvesti į mūsų vietą tarp apaštalų ir kitų Naujo Izraelio dvylikos giminių narių dangiškajame mieste.

Tai bus mūsų asmeniškos velykinės kelionės įvykdymas. Tačiau lauksime dar kito etapo: galutinis Velykų įvykdymas bus tik laikų pabaigoje, kai dangiškoji Jeruzalė su visais joje gyvenančiais šventaisiais nužengs nuo Dievo kaip sužadėtinė perkeisti visatą, įkurdama naują dangų ir naują žemę. Dievas tuomet bus viskas visame kame, ir visur amžinai skambės mūsų įžangos giesmės džiaugsmingas skelbimas: Viešpats išvadavo savo tautą. Amen, aleliuja.

Šaltinis: https://palendriai.lt/aktualijos/homilija/451-vi-velyk%C5%B3-sekmadienis-homilija-2016.html