Tikiu Viešpatie!

Praėjus pusei gavėnios laikotarpio, šiandien Bažnyčia ragina mus džiaugtis, „Džiaukis“ „Laetare“ : taip giedojome mišių pradžioje. Tai džiaugsmo sekmadienis ir taip pat šviesos sekmadienis. Būtent saulės šviesos, kurią išvydo neregys, tikėjimo šviesos, kuria jis priešinasi fariziejams, ir šviesos, kuria tapo tikintieji pagal šventojo Pauliaus žodžius, antrame skaitinyje: „…dabar esate šviesa Viešpatyje“. Pasakojimas apie neregio išgydymą yra ir įvaizdis, ir pavyzdys žengimo į tikėjimo šviesą. Pirmiausiai pats neregio gydymas yra krikšto įvaizdis. Jėzus naudojasi purvu pagydyti aklą.

Tuo primenama kaip Viešpats Dievas „padarė žmogų iš žemės dulkių“ pagal pradžios knygą. (Pr 2, 7). Krikštas taip pat padarė mus naujais kūriniais. Velyknaktį, vėl išgirsime šiuos šventojo Pauliaus žodžius, „esame kartu su juo palaidoti mirtyje, kad pradėtume gyventi atnaujintą gyvenimą.“ Padaręs purvo iš seilių, „Jėzus patepė juo neregio akis“ Pirmasis skaitinys paaiškino mums šio gesto prasmę.

Pranašui Samueliui patepus Dovydą, „Viešpaties dvasia nužengė ant jo ir pasiliko su juo visą laiką“. Patepimas taip pat yra viena krikšto apeigų. Tai reiškia Šventosios Dvasios dovaną pakrikštytajam. Iš tiesų, gimę krikštu naujam gyvenimui, tampame Šventosios Dvasios šventovėmis. Po to Jėzus pasakė neregiui: „Eik ir nusiplauk Siloamo tvenkinyje“. Šv. Augustinas paaiškina: „Jis nusiprausė Siloamo tvenkinyje, ir buvo pakrikštytas Kristuje“.

Evangelistas patikslina: „„išvertus „siloamas“ reiškia: „pasiuntinys““ Todėl kad, tik Kristuje, Dievo Tėvo pasiuntinyje, tampame naujais kūriniais. (2 Kor 5, 17) „Taigi, – kaip sakė šv Paulius, – kas yra Kristuje, tas yra naujas kūrinys. Kas buvo sena praėjo, štai atsirado nauja.“ Išgijęs neregys patiria saulės šviesą. Krikštas veda į kitą šviesą, į tikėjimo šviesą. Tačiau eiti šviesos link nėra lengva. Tas, kuris eina keliu Kristaus, kuris yra pasaulio šviesa, susiduria su tamsybėmis.

Jis yra gundomas „prisidėti prie nevaisingų tamsos darbų“. Atvirkščiai, “ištirti ir vykdyti tai, kas patinka Viešpačiui, tai yra elgtis kaip šviesos vaikai.“. Po išgydymo, neregio išmėginimai parodo išbandymus, kuriuos krikščionys eidami šviesiu bet siauru Kristaus keliu, turi taip pat išgyventi. Kuo neregio elgsena yra mokanti? Pirmiausiai, šio žmogaus tikėjimas įsišaknija objektyviame patikriname fakte: „Buvau aklas, o dabar regiu“.

Atvirkščiai „žydai nenorėjo tikėti, kad jis tikrai buvęs aklas ir praregėjęs“. Pirmas etapas yra priimti tikrovę, natūraliu lygmeniu. Tačiau pasiekęs šį tašką, neregys dar nepažįsta Jėzaus. Tas, kuris, jį pagydė dar nėra nieko daugiau tik „Žmogus, vardu Jėzus“. Jėzus nebėra neregio akių šviesoje, kartu dar nėra jo tikėjimo šviesoje. „Kaimynai klausė: „kur jisai? Šis atsakė „nežinau“. Antras etapas yra tikėjimo augimas išbandymų metu. Tai epizodas su neregio tėvais ir ypač su fariziejais. Jo tėvai visai neparemia savo sūnaus, bet palieka jį vieną, prieš nepatiklius žydus. Iš tikrųjų, tai reiškia, kad tikėti yra asmeniškas veiksmas. Niekas negali pakeisti mokinio.

Jis vienas, ir laisvai turi įsipareigoti. Protingai liudijant, buvusio neregio tikėjimas auga. Jo atsakymai fariziejams yra paprasti, pasižymintys sveiku protu. Jis papasakoja, pakartoja faktus taip, kaip vyko. Buvęs neregys renkasi tikėjimo kelią, ir tai liudija jo žodžiai – būtent: „jis yra pranašas“, ir „Jis yra iš Dievo“. Dar daugiau, sakydamas: „Gal ir jūs norite tapti jo mokiniais“, jis leidžia suprasti, kad jis laiko save Jėzaus mokiniu. Paskutinis šio vyro tikėjimo kelio etapas yra susitikimas su Jėzumi šviesoje tikėjimo išreikšto šiais žodžiais: „Tikiu Viešpatie!“ Titulu „Viešpatie“, buvęs neregys pripažįsta Jėzų esant tikru Dievu ir parodo savo tikėjimą garbinimo gestu, kuris yra skirtas tik Dievui: „ir parpuolęs pagarbino Jį“, sako evangelistas.

Buvusio neregio akivaizdoje galime pastebėti dvi tipiškas grupės. Vieną grupę sudaro jo tėvai. Jie nenori susikompromituoti gindami savo sūnų. Jie bijo, kad juos gali išvaryti iš sinagogos. Tikėjimo išpažinimas ir šiandien yra rizikingas. Todėl prašykime Dievą malonės, kad išgyvendintume šventojo Petro raginamą: „Būkite visuomet pasirengę įtikinamai atsakyti kiekvienam klausiančiam apie jumyse gyvenančią viltį“. Bet apaštalas prideda: „Bet tai darykite švelniai ir atsargiai…“ (1P 3, 15). Taip pat yra aktualu tai, ką laiško žydams autorius kreipdamasis į krikščionių bendruomenę: „jus ištvėrėte didžių kentėjimų kovą, išstatyti viešam pajuokimui ir smurtui.. tačiau mes nesame bailūs pabėgėliai… bet laikomės tikėjimo, kad išgelbėtume savo sielas“ (Žyd 10, 32…39).

Antra grupė yra fariziejai. Jie „žino“: „Mes žinome, kad tas žmogus nusidėjėlis“. Atrodo, kad jie yra teisūs, vieninteliai teisumo sargai. Jie nepriėmė gydymo ženklo, jie tapo akli. Ir mes nesisavinkime teisybės, bet verčiau tarnaukime tiesai, kurios jau esame „pagauti“, tai yra „Kristaus Jėzaus pagauti“, kaip sakė šventasis Paulius.

Brangūs broliai ir seserys, šiandien Viešpats irgi kreipiasi į kiekvieną iš mūsų klausdamas: „Ar tiki Žmogaus Sūnų?“. Netrukus atsakysime ir išpažinsime giedodami „Credo“: „Tikiu vieną Viešpatį Jėzų, Dievą iš Dievo, šviesą iš šviesos“. Tad įpusėjus gaveniai, karštai melskime pradžios maldos žodžiais: „Viešpatie padėk krikščionijai artėjančias Velykų šventes pasitikti uoliu pamaldumu ir ryžtingu tikėjimu“.

Šaltinis: https://palendriai.lt/aktualijos/homilija/230-tikiu-vie%C5%A1patie.html