Kol gyvename žemėje, atgailaukime. Juk esame molis meistro rankose. Antai jeigu puodžius nulipdo indą, o šis jo rankose suzmenga arba sukiūžta, jis perlipdo jį iš naujo; bet jeigu indas jau įkištas į krosnies ugnį, [puodžius] nebegali jo pataisyti. Lygiai taip pat ir mes, kol esame šiame pasaulyje, iš visos širdies atgailaukime už nuodėmes, kurias padarėme kūne, kad Viešpaties būtume išgelbėti, kol dar turime atgailai laiko.

Mat kai būsime iš pasaulio išėję, nebegalėsime išpažinti nuodėmių ir atgailauti. Užtat, broliai, vykdydami Tėvo valią, saugodami kūno skaistumą ir laikydamiesi Viešpaties įsakymų, siekime amžinojo gyvenimo. 

Iš II a. autoriaus Homilijos
(Cap. 8, 1 – 9, 11: Funk 1, 153–157) / vl.katalikai.lt