Vienam chemikui, Nobelio premijos laureatui, labai sekėsi: jis dalyvaudavo konferencijose visame pasaulyje, lakstė po oro uostus, dalyvavo garbingiausiuose priėmimuose… Tačiau jo žmona, vieniša, liūdna ir nelaiminga. Kartą, matydamas žmoną verkiančią, profesorius šiurkščiai perbraukė pirštu ašarą ant jos veido ir šaltai tarė: „Žiūrėk, tai tik bevertė purvino vandens išskyra – truputis baltymų, natrio, klacio, gliukozės, anglies… Kokia prasmė verkti?”

Dažnai ir mes imame žvelgti į kitus chemiko akimis. Tuomet prieisime išvados, kad iš žmogaus kūno galima pagaminti 7 muilo gabalus, vieną vinį, 2000 degtukų galvučių, jame esančios sieros užtektų sunaikinti savoms blusoms. Tuomet kokia lieka žmogaus vertė, ko verta meilė ir dvasinis pasaulis?

Plg. Bruno Ferrero. 365 trumpi pasakojimai sielai 2. Katalikų pasaulio leidiniai, 2016. P. 11.