Kalėdų liturgija mus įveda į didįjį Įsikūnijimo slėpinį. Išties Kalėdos nėra tik paprasčiausias Jėzaus gimimo metinis šventimas, bet daug daugiau, tai slėpinio, paženklinuusio ir tebeženklinančio žmogaus istoriją, šventimas. Pats Dievas atėjo apsigyventi tarp mūsų (plg. Jn 1, 14), tapo vienas iš mūsų. Šis slėpinys yra neatsiejamas nuo mūsų tikėjimo ir gyvenimo. Tačiau kyla klausimas: kaip…
Didžiūno puotoje daugelis laisvamanių tyčiojosi iš tikėjimo ir piktžodžiavo. Anglijos ministras pirmininkas Robertas Peelis, ramiai pasėdėjęs, pasakė: „Aš visur ir visada esu krikščionis!“, ir išvyko namo. Kartą vienas Londono didžiūnas suruošė didelę puotą, į kurią pakvietė ir išgarsėjusį Anglijos ministerį pirmininką Robertą Peelį. Ponioms atsitraukus nuo stalo, daugelis laisvamanių ėmė tyčiotis iš tikėjimo ir net…
Jau penkta savaitė keliaujame Gavėnios keliu, paskatinti raginimo “atsiverskite”. Mąstome apie Dievo sandorą, su mumis sudarytą, laiko bandytą, žmogaus netesėtą, anot pranašo Jeremijo, mūsų sulaužytą, nors buvome vedami net už rankos. Spyriojamės laikomi už rankos, murmame vedami iš Egipto nelaisvės. Tam, kuris lieka mums ištikimas, nebėra kur trauktis. Dėl savo ištikimybės Jis sudaro su mumis…
Karalius Fridrikas II, eidamas pusryčiauti, pastebėjo vorą, nusileidusį ant jo šokolado puodelio. Tai jį paskatino paprašyti naujo puodelio. Vėliau paaiškėjo, kad tarnas norėjo jį nunuodyti. Voras, vedamas Apvaizdos, netiesiogiai išgelbėjo karaliaus gyvybę. Viename Sanssouci pilies (Potsdame) kambaryje lubose tebežymu išpaišytas voratinklis su voru. Šitame kambaryje pusryčiaudavo karalius Fridrichas II. Vieną rytą jam buvo padėta puodelis…
Javos augalas, priviliojantis skruzdėles saldžiu skysčiu, vėliau jas pasiglemžia. Tai palyginama su nuodėme, kuri išoriškai atrodo patraukli, bet vėliau atneša sielvartą ir sąžinės graužimą. Vaikas, norėjęs pasiekti gėlę veidrodyje, susižeidė, nes nesuprato tikrovės. Javos saloje auga ypatinga augalų rūšis, kuri saldžiu savo skysčiu labai vilioja skruzdėles. Bet vos jos užlipa, augalas susiglaudžia ir iščiulpia visas…
Išgirdę šį palyginimą daugelis sako pastebį jame antisemitinių nuostatų. Argi Viešpaties vynuogynas nėra jo pasirinkta žydų tauta? Argi pasiųstieji tarnai nėra pranašai, kurie taip dažnai būdavo atmetami ir netgi žudomi? Argi užmuštasis sūnus nėra tas pats Jėzus? Čia žydai kaltinami dievažudyste, ir atmestasis akmuo – Kristus tampa kertiniu akmeniu naujai išrinktajai krikščionių tautai. Toliau taip…
Jėzaus mokyme dažniausiai atsispindi to meto kasdieniški gyvenimo pavyzdžiai. Šį kartą jis pateikia mums šakelės ir vynmedžio alegoriją. Šakelė yra vynmedžio dalis, nes tarp jų teka tie patys syvai. Sunku įsivaizduoti artimesnę vienybę. Vynmedžio palyginime Jėzus nesako: „Jūs esate vynmedis“, bet: „Aš esu vynmedis, o jūs šakelės.“ Tai reiškia: „Kaip šakelės susijusios su vynmedžiu, taip…
Šį sekmadienį Jėzus lygina save su vynmedžiu. Šis palyginimas talpina dvejopą žinią. Viena vertus, Jėzus ragina „pasilikti“ jame – tai reiškia stabilumą, tęstinumą. Kita vertus, palyginimas byloja apie judėjimą ir augimą. Vynmedžio šakos yra nuolat švarinamos ir formuojamos. Jos nelieka prigimtinės būklės, bet nuolat perkeičiamos siekiant didesnio vaisingumo. Krikščionis negali išlikti vynmedyje nedarydamas pažangos ir…
Palyginimą apie vynmedį ir šakeles Kristus pasakė Paskutinės vakarienės metu, kai apaštalams atskleidė giliausią Dievo ir žmogaus vienybės slėpinį. Jis davė apaštalams valgyti ne duoną, bet savo Kūną, davė gerti ne vyną, bet savo Kraują. Tada tarp Jėzaus ir apaštalų gimė vienybė, kurią Kristus palygino su vynmedžio kamieno ir šakelių bendrumu: kamienas ir šakelės –…
Toliau skaitome Jono evangelijos 6 skyrių. Iki tol girdėjome Jėzų kalbant apie duoną, nužengusią iš aukštybių. Dabar atsiranda nauja detalė: prie Jėzaus kūno, dovanojamo duonos pavidalu, pridedama vyno, kuris per šv. Mišias virsta jo krauju, dovana. „Kas valgo mano kūną ir geria mano kraują, tas turi amžinąjį gyvenimą, ir aš jį prikelsiu paskutiniąją dieną. Mano…
Darbas ir kantrybė subrandina vaisių.
Atsiskyrėlis Makarijus gavo vynuogių kekę, bet perdavė ją kitam atsiskyrėliui, manydamas, kad jam ji labiau reikalinga. Kekė keliavo iš vieno vienuolio pas kitą, nes visi norėjo pasninkauti, kol grįžo pas Makarijų. Tai parodo vienuolių susivaldymą ir meilę artimui. Pitagorininkai taip pat praktikavo susivaldymą maisto atžvilgiu. Vieną dieną kažkas pasibeldė į atsiskyrėlio Makarijaus celės duris. „Tėve!“…