1. Tomis dienomis atėjo Jonas Krikštytojas ir pamokslavo Judėjos dykumoje,

2. ir sakydamas: „Atsiverskite, nes prisiartino dangaus karalystė”.

3. Nes tai yra tas, apie kurį kalbėjo pranašas Izaijas, sakydamas: „Šaukiančiojo dykumoje balsas: Paruoškite Viešpačiui kelią, ištiesinkite Jo takus.

PSEUDOCHRIZOSTOMAS. Saulė, artėdama prie horizonto ir dar prieš tai, kai yra matoma, siunčia savo spindulius ir priverčia rytinį dangų švytėti šviesa, kad priešais einanti aušra pranašautų artėjančią dieną. Taip ir Viešpats, Jam gimus šioje žemėje ir dar prieš pasirodant, apšviečia Joną savo Dvasios mokymo spinduliais, kad jis eitų pirma ir skelbtų būsimąjį Gelbėtoją. Todėl, papasakojęs apie Kristaus gimimą, prieš pereidamas prie Jo mokymo ir krikšto, jis pirmiausia šiek tiek pasakoja apie Krikštytoją ir Viešpaties pirmtaką. Tomis dienomis, ir t. t.

REMIGIJUS. Šiuose žodžiuose mes turime ne tik laiką, vietą ir asmenį, susijusius su šventuoju Jonu, bet ir jo pareigas bei darbą. Pirmiausia laikas, apskritai; tomis dienomis.

AUGUSTINAS. Lukas tą laiką apibūdina pagal viešpataujančius valdovus. Tačiau reikia suprasti, kad Matas, sakydamas „tomis dienomis”, kalba apie platesnį laiko tarpą nei penkioliktieji Tiberijaus metai. Papasakojęs apie Kristaus grįžimą iš Egipto, kurį reikia priskirti ankstyvajai vaikystei ar net kūdikystei, kad jis sutaptų su tuo, ką Lukas papasakojo apie Jo buvimą šventykloje, kai Jam buvo dvylika metų, jis tiesiogiai priduria: Tomis dienomis, taip turėdamas omenyje ne tik Jo vaikystės dienas, bet visas dienas nuo Jo gimimo iki Jono pamokslavimo.

REMIGIJUS. Tas vyras minimas žodžiais atėjo Jonas, t. y. pasirodė, taip ilgai išbuvęs nežinomybėje.

CHRIZOSTOMAS. Bet kodėl Jonas turi šitaip eiti prieš Kristų su darbų liudijimu, skelbdamas Jį? Pirma; kad iš čia sužinotume Kristaus orumą, kad ir Jis, kaip Tėvas, turi pranašų, Zacharijo žodžiais: Ir tu, vaikeli, būsi vadinamas Aukščiausiojo pranašu. Antra; kad žydai neturėtų pagrindo piktintis, nes Jis pareiškė: Jonas atėjo nevalgantis ir negeriantis, o jie sako: Jis turi velnią. Žmogaus Sūnus atėjo valgantis ir geriantis, o jie sako: Štai girtuoklis. Be to, reikėjo, kad tai, kas susiję su Kristumi, pirmiausia papasakotų kas nors kitas, o ne Jis pats; kitaip ką būtų pasakę žydai, kurie po Jono liudijimo skundėsi: Tu liudiji apie save, tavo liudijimas neteisingas.

REMIGIJUS. Jo pareigos; Krikštytojas; tuo jis paruošė Viešpačiui kelią, nes jei žmonės nebūtų buvę įpratę krikštytis, jie būtų vengę Kristaus krikšto. Jo užsiėmimas; pamokslavimas;

RABANUS. Kadangi Kristus turėjo pamokslauti, kai tik atrodė tinkamas laikas, tai yra maždaug trisdešimties metų amžiaus, jis pradėjo savo pamokslavimu ruošti Viešpačiui kelią.

REMIGIJUS. Vieta; Judėjos dykuma.

MAXIMUS. Ten, kur nei triukšminga minia netrukdydavo jam pamokslauti ir kur nenueidavo joks netikintis klausytojas, bet klausydavosi tik tie, kurie jo pamokslo klausydavosi iš dieviškojo garbinimo paskatų.

JERONIMAS: „KAI JIS BUVO PAMOKSLAVĘS, JO PAMOKSLAS BUVO SKIRTAS ŠV. Pagalvokite, kaip Dievo išgelbėjimas ir Viešpaties šlovė skelbiami ne Jeruzalėje, bet Bažnyčios vienatvėje, dykumoje, miniai žmonių.

HILARIJUS: „KAI KURIE IŠ MŪSŲ, KAIP IR KITI, YRA IŠTIKIMI ŽMONĖMS, KURIE GYVENA DYKUMOJE. Arba: Jis atvyko į Judėją, dykumą dėl Dievo, o ne dėl gyventojų nebuvimo, kad skelbimo vieta liudytų nedaugeliui tų, kuriems tas skelbimas buvo siųstas.

GLOSA. Dykuma paprastai reiškia nuo pasaulio pagundų nutolusį gyvenimą, tokį, koks tinka atgailautojui.

AUGUSTINAS. Jei žmogus neatgailauja dėl savo ankstesnio gyvenimo, jis negali pradėti naujo gyvenimo.

HILARIJUS: „ATGAILAUJAME DĖL SAVO NUODĖMIŲ. Todėl jis skelbia atgailą, kai priartėja Dangaus karalystė; ja grįžtame iš klaidos, išvengiame nuodėmės ir, susigėdę dėl savo ydų, išpažįstame, kad jų atsisakome.

PSEUDOCHRIZOSTOMAS. Pačioje pradžioje jis parodo esąs gailestingojo kunigaikščio pasiuntinys; jis ateina ne su grasinimais nusikaltėliui, bet su gailestingumo pasiūlymais. Karalių paprotys yra skelbti visuotinį atleidimą gimus sūnui, bet prieš tai jie siunčia po visą karalystę pareigūnus, kad šie išieškotų griežtas baudas. Tačiau Dievas, norėdamas savo Sūnaus gimimo proga suteikti atleidimą už nuodėmes, pirmiausia siunčia savo pareigūną, kuris skelbia: Atgailaukite! O bausmė, kuri nė vieno nepalieka vargšo, bet daugelį padaro turtingais! Juk net ir sumokėję teisingą teisingumo skolą, Dievui nedarome jokios paslaugos, o tik įgyjame savo išganymą. Atgaila apvalo širdį, apšviečia jausmus ir paruošia žmogaus sielą priimti Kristų, nes jis tuoj pat priduria: Štai prisiartino Dievo karalystė.

JERONIMAS. Jonas Krikštytojas pirmasis skelbia Dangaus Karalystę, kad Viešpaties pirmtakui tektų ši garbinga privilegija.

CHRIZOSTOMAS. Jis skelbia tai, ko žydai niekada nebuvo girdėję net iš pranašų, būtent Dangų ir ten esančią Karalystę, o apie žemės karalystes nieko nesako. Taigi dėl naujumo tų dalykų, apie kuriuos kalba, jis atkreipia jų dėmesį į Tą, kurį skelbia.

REMIGIJUS. Dangaus karalystė turi keturgubą reikšmę. Apie Kristų sakoma taip: Dievo karalystė yra jumyse. Apie Šventąjį Raštą taip: Dievo karalystė bus iš jūsų atimta ir atiduota tautai, nešančiai jos vaisius. Apie Šventąją Bažnyčią: Dangaus karalystė panaši į dešimt mergelių. Apie dangaus buveinę, kaip: Daugelis ateis iš Rytų ir Vakarų ir atsisės Dangaus karalystėje. Ir visas šias reikšmes čia galima suprasti.

GLOSA. Dangaus karalystė priartės prie jūsų; nes jei ji nebūtų priartėjusi, niekas negalėtų jos įgyti, nes silpni ir akli jie neturėjo kelio, kuris buvo Kristus.

AUGUSTINAS. Kiti evangelistai šiuos Jono žodžius praleidžia. Toliau einantys žodžiai Tai Jis ir t. t. neaišku, ar evangelistas juos sako savo asmeniu, ar jie yra Jono pamokslo dalis, o visa dalis nuo Atsiverskite, iki pranašo Izaijo priskiriama Jonui. Nesvarbu, kad jis sako: Tai jis, o ne: Aš esu tas; juk Matas, kalbėdamas apie save, sako: Jis rado žmogų, sėdintį prie rinkliavos;, o ne Jis rado mane. Nors paklaustas, ką sako apie save, jis atsakė, kaip pasakoja evangelistas Jonas: Aš esu balsas šaukiančiojo dykumoje.

GRIGALIUS. Gerai žinoma, kad Viengimis Sūnus vadinamas Tėvo Žodžiu; kaip Jono evangelijoje: Pradžioje buvo Žodis. Tačiau mus pažįsta iš mūsų pačių kalbos; balsas skamba, kad žodžiai būtų išgirsti. Taigi Jonas, Viešpaties atėjimo pirmtakas, vadinamas Balsu, nes per jo tarnystę žmonės girdi Tėvo balsą.

PSEUDOCHRIZOSTOMAS. Balsas yra painus garsas, neatskleidžiantis jokios širdies paslapties, tik reiškiantis, kad tas, kuris jį ištaria, nori ką nors pasakyti; būtent žodis yra kalba, atverianti širdies paslaptį. Balsas yra bendras žmonėms ir kitiems gyvūnams, žodis būdingas žmogui. Taigi Jonas vadinamas balsu, o ne žodžiu, nes Dievas per jį neatskleidė savo sumanymų, o tik reiškė, kad ketina ką nors daryti tarp žmonių; tačiau vėliau per savo Sūnų visiškai atvėrė savo valios paslaptį.

RABANAS. Jis pagrįstai vadinamas Šaukiančiojo balsu dėl to, kad garsiai skambėjo jo skelbimas. Trys dalykai verčia žmogų kalbėti garsiai; kai žmogus, kuriam jis kalba, yra toli, arba yra kurčias, arba jei kalbantysis supykęs; o visi šie trys dalykai anuomet buvo paplitę žmonijoje.

GLOSA. Tada Jonas yra tarsi šaukiančio žodžio balsas. Žodį girdi balsas, t. y. Kristų girdi Jonas.

BEDA. Taip pat Jis nuo pat pradžių šaukė per balsą visų, kurie kalbėjo ką nors iš įkvėpimo. Ir vis dėlto Jonas vadinamas tik balsu, nes tą Žodį, kurį kiti skelbė iš toli, jis skelbia kaip artimą.

GREGORIJUS. Šaukiantis dykumoje, nes jis apleistai ir išvargusiai Judėjai parodo artėjančią jos Atpirkėjo paguodą.

REMIGIJUS. Nors, kalbant apie istorinį faktą, jis pasirinko dykumą, kad būtų atokiau nuo žmonių minios. Kokia buvo jo šauksmo prasmė, galima suprasti, kai jis priduria: Paruoškite Viešpačiui kelią.

PSEUDOCHRIZOSTOMAS. Kaip prieš didįjį karalių, vykstantį į žygį, eina pasiuntiniai, kad išvalytų, kas nešvaru, ir pataisytų, kas sugriauta; taip Jonas ėjo prieš Viešpatį, kad atgailos rykšte apvalytų žmogaus širdį nuo nuodėmės purvo ir dvasiniais pamokymais surinktų tai, kas buvo išblaškyta.

GRIGALIUS. Kiekvienas, kuris skelbia teisingą tikėjimą ir gerus darbus, paruošia Viešpačiui kelią į klausytojų širdis ir ištiesina Jo kelius, geru skelbimo žodžiu apvalydamas mintis.

GLOSA. Arba: tikėjimas yra kelias, kuriuo žodis pasiekia širdį; kai gyvenimas yra pakeistas, keliai tampa tiesūs.