AUGUSTINAS. Mūsų Viešpats pasakė: „Dar valandėlė, ir pasaulis manęs nebepamatys, o jūs mane pamatysite.” Judas, ne tas išdavikas, vardu Iskarijotas, o tas, kurio laiškas skaitomas tarp Kanoninių Raštų, klausia, ką jis turi omenyje: Tada Judas, ne Iskarijotas, Jam tarė: Viešpatie, kaip tai yra, kad Tu apsireiški mums, o ne pasauliui? Mūsų Viešpats atsakydamas paaiškina, kodėl Jis apsireiškia saviesiems, o ne svetimiesiems, būtent todėl, kad vieni Jį myli, o kiti ne. Jėzus jam atsakė: „Jei kas mane myli, laikysis mano žodžių.
GRIGALIUS DIDYSIS: „AŠ MYLIU TAVE. Jei nori įrodyti savo meilę, parodyk savo darbus. Dievo meilė niekada nėra neveikli; kai tik ji yra, ji daro didelius darbus; jei nedirba, jos nėra.
AUGUSTINAS. Meilė skiria šventuosius iš pasaulio: ji padaro žmones vienos minties namais; šiuose namuose apsigyvena Tėvas ir Sūnus, kurie tą meilę dovanoja tiems, kuriems galiausiai apsireikš. Juk tai yra tam tikras vidinis Dievo apsireiškimas, nežinomas bedieviams, kuriems Tėvas ir Šventoji Dvasia negali apsireikšti, o gali apsireikšti tik Sūnus kūne; pastarasis apsireiškimas yra ne toks kaip pirmasis, nes yra tik trumpam, o ne visam laikui, teismui, o ne džiaugsmui, bausmei, o ne atlygiui. Ir mes ateisime pas Jį: Jie ateina pas mus, nes mes einame pas Juos; Jie ateina padėdami, mes einame paklusdami; Jie ateina apšviesdami, mes einame kontempliuodami; Jie ateina pripildydami, mes einame laikydami: taigi Jų apsireiškimas mums yra ne išorinis, bet vidinis; Jų buvimas mumyse ne laikinas, bet amžinas. Toliau sakoma: Ir pasidarysime savo buveinę pas juos.
GRIGALIUS DIDYSIS. Į kai kurias širdis Jis ateina, bet ne tam, kad jose apsigyventų. Mat kai kurie kurį laiką jaučia gailestį ir atsigręžia į Dievą, bet pagundos metu pamiršta tai, dėl ko gailėjosi, ir vėl grįžta prie ankstesnių nuodėmių, tarsi niekada nebūtų jų gailėjęsi. Tačiau kas tikrai myli Dievą, į jo širdį Viešpats ir ateina, ir joje apsigyvena, nes Dievo meilė taip jį persmelkia, kad jokia pagunda jo nuo jos neatitraukia. Tikrai myli tas, kurio proto neįveikia joks blogas malonumas, jam pritariant.
AUGUSTINAS. Bet nors Tėvas ir Sūnus apsigyvena mylinčioje sieloje, argi Šventoji Dvasia iš jos išstumiama? Ką reiškia tai, kas pirmiau pasakyta apie Šventąją Dvasią: Ji gyvena su jumis ir bus jumyse, kad Dvasia pasidaro savo buveinę mumyse? Nebent žmogus būtų toks absurdiškas, kad manytų, jog Tėvui ir Sūnui atėjus, Šventoji Dvasia pasitraukia, tarsi užleisdama vietą savo vyresniesiems. Tačiau Šventasis Raštas atsako net į tokią kūnišką mintį, sakydamas: Pasiliks su jumis per amžius. Vadinasi, Ji bus toje pačioje buveinėje su Jais per amžius. Kaip Ji neatėjo be Jų, taip ir Jie be Jos. Kaip Trejybės pasekmė, kartais veiksmai priskiriami atskiriems jos asmenims, tačiau tos pačios Trejybės esmė reikalauja, kad tokiuose veiksmuose būtų numanomas ir kitų Asmenų buvimas.
AUGUSTINAS. Ir galbūt iš esmės yra skirtumas, nes Jis kalba apie savo žodžius, kai jie yra Jo paties, daugiskaita; kaip sakydamas: Kas manęs nemyli, tas mano žodžių nesilaiko; kai jie yra ne Jo paties, bet Tėvo, – vienaskaita, t. y. kaip Žodis, kuris yra Jis pats. Juk Jis yra ne savo, bet Tėvo Žodis, kaip Jis yra ne savo atvaizdas, bet Tėvo, arba ne savo Sūnus, bet Tėvo.
JONAS CHRIZOSTOMAS. „Tai jums kalbėjau, dar būdamas su jumis.” Kai kurie iš šių dalykų buvo neaiškūs ir mokinių nesuprasti.
AUGUSTINAS. Buveinė, kurią Jis jiems pažadėjo po to, yra visiškai kitokia nei dabartinė buveinė, apie kurią Jis kalba dabar. Viena yra dvasinė ir vidinė, kita – išorinė, suvokiama kūno akimis ir klausa.
JONAS CHRIZOSTOMAS. Kad jie galėtų džiugiau pakęsti Jo kūnišką išėjimą, Jis žada, jog tas išėjimas bus didelės naudos šaltinis; nes kol Jis buvo kūne, jie negalėjo daug ko sužinoti, nes Dvasia nebūtų atėjusi: Ji jus visko išmokys ir viską jums primins, ką tik esu jums sakęs.
GRIGALIUS DIDYSIS. Parakletas yra Užtarėjas arba Guodėjas. Tuomet Užtarėjas užtaria pas Tėvą nusidėjėlius, kai savo vidine galia paskatina nusidėjėlį melstis už save. Guodėjas palengvina atgailautojų liūdesį ir nudžiugina juos atleidimo viltimi.
JONAS CHRIZOSTOMAS. Jis dažnai vadina Jį Guodėju, užsimindamas apie kančią, kurioje jie tuo metu buvo. DIDYMAS. Gelbėtojas tvirtina, kad Šventoji Dvasia yra Tėvo siunčiama Jo, Gelbėtojo, vardu; šis vardas yra Sūnus. Čia nuskamba prigimties ir tinkamumo, taip sakant, asmenų susitarimas. Sūnus gali ateiti tik Tėvo vardu, nuosekliai laikantis tinkamo Sūnaus santykio su Tėvu ir Tėvo santykio su Sūnumi. Joks kitas žmogus neateina Tėvo vardu, bet Dievo, Viešpaties, Visagalio ir panašiai. Kaip tarnai, ateinantys savo Viešpaties vardu, tai daro kaip to Viešpaties tarnai, taip ir Sūnus, ateinantis Tėvo vardu, nešioja tą vardą kaip pripažintas Tėvo viengimis Sūnus. Tai, kad Šventoji Dvasia Tėvo siunčiama Sūnaus vardu, rodo, jog Ji yra vienybėje su Sūnumi, todėl ir sakoma, kad Ji yra Sūnaus Dvasia ir įvaikyste padaro sūnumis tuos, kurie nori Ją priimti. Taigi Šventoji Dvasia, Sūnaus vardu ateinanti iš Tėvo, Kristaus tikėjime įtvirtintus žmones išmokys visko: visų dvasinių dalykų, tiek tiesos supratimo, tiek išminties sakramento. Tačiau Jis mokys ne kaip tie, kurie studijomis ir darbu įgijo kokį nors meną ar žinias, bet kaip patį meną, mokslą, pažinimą. Būdama pati tokia, tiesos Dvasia perduos protui dieviškųjų dalykų pažinimą.
GRIGALIUS DIDYSIS. Jei klausytojo prote neveikia Dvasia, mokytojo žodis yra tuščias. Tad tegul niekas nepriskiria žmogiškajam mokytojui supratimo, kuris seka po jo mokymo, nes jei nebus mokytojo viduje, veltui dirbs mokytojo liežuvis išorėje. Ne, net pats Kūrėjas nekalba, kad pamokytų žmogų, jei tuo pat metu nekalba Dvasia savo įtaiga.
AUGUSTINAS. Taigi Sūnus kalba, Šventoji Dvasia moko: kai kalba Sūnus, mes priimame žodžius, kai moko Šventoji Dvasia, mes tuos žodžius suprantame. Iš tiesų visa Trejybė ir kalba, ir moko, bet jei kiekvienas asmuo taip pat neveiktų atskirai, visuma būtų per didelė, kad ją suvoktų žmogaus silpnumas.
GRIGALIUS DIDYSIS. Bet kodėl apie Dvasią sakoma: Ji visko jus pamokys: juk pamokyti yra žemesniojo pareigos? Šis žodis čia vartojamas, kaip kartais vartojamas, slapta patarimo prasme. Nematoma Dvasia pamoko ne todėl, kad užima žemesnę vietą mokyme, bet todėl, kad moko slaptai.
AUGUSTINAS. Pasiūlyti, t. y. priminti. Kiekviena naudinga užuomina prisiminti, kurią gauname, yra iš Dvasios malonės.
TEOFILAKTAS IŠ OCHRIDOS. Taigi Šventoji Dvasia turėjo ir mokyti, ir priminti: mokyti to, ką Kristus buvo susilaikęs pasakyti savo mokiniams, nes jie nebūtų galėję to pakelti; priminti tai, ką Kristus jiems buvo pasakęs, bet ko jie dėl savo nelengvo ar lėto supratimo negalėjo prisiminti.
JONAS CHRIZOSTOMAS. Ramybę jums palieku, savo ramybę jums duodu: Jis tai sako, norėdamas paguosti savo mokinius, kurie dabar buvo sunerimę dėl neapykantos ir pasipriešinimo, laukiančio jų po Jo išvykimo.
AUGUSTINAS. Jis nepaliko taikos šiame pasaulyje; jame mes nugalime priešą ir turime meilę vieni kitiems: Jis suteiks mums taiką būsimajame pasaulyje, kur viešpatausime be priešo ir kur galėsime išvengti nesutarimų. Ši taika yra Jis pats, ir tuomet, kai tikime, kad Jis yra, ir tuomet, kai matysime Jį tokį, koks Jis yra. Tačiau kodėl Jis sako: Aš jums palieku ramybę, be žodžio “savo”, tuo tarpu jį įterpdamas po to: duodu jums savo ramybę? Ar mes turime numanyti „savo” ir pirmuoju atveju; ar veikiau abiejų posakių reikšmė skiriasi? Jo ramybė yra tokia ramybė, kokią Jis pats turi; ramybė, kurią Jis paliko mums šiame pasaulyje, yra veikiau mūsų, o ne Jo ramybė. Jam pačiam nėra su kuo kovoti, nes Jis neturi nuodėmės, o mūsų ramybė yra tokia, kurioje mes vis dar sakome: Atleisk mums mūsų kaltes (Mt 6, 12). Ir panašiai mes turime taiką tarp savęs, nes vienas kitu pasitikime, nes vienas kitą mylime. Tačiau ir tai nėra tobula taika, nes mes neįžvelgiame vienas kito minčių. Tačiau negalėčiau paneigti, kad šiuos mūsų Viešpaties žodžius galima suprasti ir kaip paprastą pakartojimą. Jis priduria: Ne taip, kaip pasaulis duoda, aš jums duodu, t. y. ne taip, kaip duoda tie žmonės, kurie myli pasaulį. Jie duoda sau ramybę, t. y. laisvą, nenutrūkstamą mėgavimąsi pasauliu. Ir net jei jie leidžia teisiesiems turėti ramybę tiek, kad jų nepersekioja, vis tiek negali būti tikros ramybės, kur nėra tikro susitarimo, širdies vienybės.
JONAS CHRIZOSTOMAS. Išorinė taika dažnai net kenkia, o ne duoda naudos tiems, kurie ja naudojasi.
AUGUSTINAS. Bet yra taika, kuri yra minčių ramybė, proto ramybė, širdies paprastumas, meilės ryšys, meilės bendrystė. Nė vienas negalės ateiti į Viešpaties paveldėjimą, kas nesilaiko šio taikos testamento; nė vienas negalės būti Kristaus draugas, kas yra nesantaikoje su krikščionimis.

https://isidore.co/aquinas/english/CAJohn.htm#14