Apvaizdos teikiamos būtiniausios gyvenimo reikmės

J. S. Exell, M. A.
I. ŽMONĖS KARTAIS PATENKA Į DIDELĘ BĖDĄ DĖL TO, KAD JIEMS TRŪKSTA ĮPRASTŲ GYVENIMO DALYKŲ.

„Ir nebuvo vandens žmonėms gerti”. Taigi izraelitams trūko vandens. Vos prieš kelias dienas jiems trūko duonos.

  1. Žmogui nelemta ilgai būti be kokių nors išbandymų. Išbandymai ateina vienas po kito. Jobas, Juozapas, Dovydas. Jie įvairuoja priklausomai nuo to, kokioje stotelėje yra įsitvirtinusi mūsų palapinė. Su kiekviena gyvenimo sritimi susiję kokie nors keblumai, kurie išbando mūsų moralinę prigimtį ir priartina prie mūsų Dievo gailestingumą. Turime išmokti ir stokoti, ir gausėti, liūdėti, bet visada džiaugtis.
  2. Taip įvairūs gyvenimo išbandymai priverčia žmogų pajusti, kad žemė negali suteikti jam nuolatinio pasitenkinimo, ir skatina jį laukti dangiškojo poilsio. Ten dykuma nepažįstama, alkis ir troškulys nepatiriami. Juos maitina Avinėlis. Jie geria iš Gyvybės vandens upės.
  3. Tačiau iš šio pasakojimo matome, kad kiekvieną Izraelio nepritekliaus atvejį ženklino gausus Dievo gailestingumo pasireiškimas. Jų alkį patenkino mana. Jų troškulį numalšino Horebo upeliai. Žmogaus poreikio valanda dažnai yra turtingiausios Dievo dovanos ir palaiminimo valanda.

II. KAI ŽMONĖS PATENKA Į DIDELĘ BĖDĄ DĖL ĮPRASTŲ GYVENIMO DALYKŲ STYGIAUS, JIE DAŽNAI KREIPIASI Į ŽMOGIŠKĄSIAS, O NE Į DIEVIŠKĄSIAS TARNYBAS.

„Todėl tauta barėsi su Moze ir sakė: „Duok mums vandens, kad galėtume gerti”. Kaip kvaila, juk argi ne nuo tokios pat nelaimės kentėjo ir Mozė, ir jam nebuvo įmanoma sukurti šaltinių. Kaip žiauru, nes argi jis nesiekė jų laisvės? Koks nepastovus žmonių palankumas, jis kinta priklausomai nuo gyvenimo aplinkybių. Žmonės bėdoje dažnai kreipiasi į žmogų, nors turėtų kreiptis į Dievą.

III. KAI ŽMONĖS PATENKA Į SUNKIĄ PADĖTĮ DĖL TO, KAD TRŪKSTA DALYKŲ, KURIŲ JIEMS LABAI REIKIA, DIEVO APVAIZDA DAŽNAI JUOS GAUNA IŠ PAČIŲ NETIKĖČIAUSIŲ ŠALTINIŲ.

„Štai aš atsistosiu priešais tave ten, ant uolos Horebe, ir tu smogsi į uolą, ir iš jos ištekės vanduo, kad žmonės galėtų gerti”. Taigi matome, kad Dievas ne iš karto blykstelėjo nuosprendžiu šiems maištaujantiems žmonėms. Jis yra kantrus šiai rasei. Turime išmokti būti kantrūs su tais, kurie mus skriaudžia. Dievas atsižvelgia į žmonių poreikius, ir žmonių blogis neatitrauks Jo nuo pažado, Nė vienam nereikia nusivilti Jo gailestingumu. Kai žmonės barasi, tarnautojas turėtų melstis. Mūsų dangiškasis Tėvas niekada nesitraukia nuo gerųjų; gerumas ir gailestingumas lydi juos per visas dienas.

IV. KAI ŽMONĖS PATENKA Į SUNKIĄ PADĖTĮ, TAI, KAIP JIE JOJE ELGIASI, PALIEKA NEPATAISOMUS NUODĖMĖS AR PERGALĖS PAMINKLUS.

„Jis pavadino tą vietą Masos vardu ir Meribos vardu dėl izraelitų barnių” ir t. t. Savo gyvenime palikime ne kovos ir netikėjimo, bet tikėjimo ir gerų darbų paminklus. Tokie paminklai yra ilgalaikiai; kartą pastatyti, jie negali būti pašalinti; todėl reikia, kad jie būtų verti. Pamokos:

  1. Kad žmogus šiame gyvenime dažnai yra kviečiamas iškęsti didelius fizinius sunkumus.
  2. Kad fiziniai gyvenimo poreikiai dažnai atskleidžia mūsų tikrąjį ir vidinį charakterį.
  3. Kad fiziniai gyvenimo poreikiai nėra ženklas, jog Dievas mus nuvylė.
  4. Kad fiziniai gyvenimo poreikiai leidžia mums puikiai suprasti Dievo gailestingumo turtus ir būdus.

(J. S. Exell, M. A.)

Šaltinis: https://biblehub.com/commentaries/illustrator/exodus/17.htm