Iš kurgi atsirado raugių?

Brangūs broliai ir seseris, šio sekmadienio trys palyginimai seka paskui palyginimą apie sėjėją, kurį girdėjome praėjusį sekmadienį. Šie trys palyginimai pabrėžia dangaus Karalystės paradoksalius bruožus. Dievas yra vienas… didis ir galingas.. visiems viešpatauja. Dangaus Karalystė yra vieta, kur vyrauja Dievo viešpatavimas. Tačiau šioje karalystėje tai, kas bloga, būtent nuodėmė, eina kartu su tuo, kas gera. Blogis yra aplink mus nuo pradžios, nuo sėjimo meto. Mt 13, 19 Blogis yra išorinis, nuodėmė yra aplink mus. Mūsų broliai nėra tobuli, ir mes nesame tobuli. „Palikite abejus augti iki pjūties“.

Mums, laikas „iki pjūties“ yra laikas iki mūsų mirties. Tai yra Dievo atleidimo laikas: „Visiems viešpatauji, visiems ir atleidi“. Taigi mums irgi reikia sekti Dievo „gerumo, pakantumo kantrumo lobius“. (Rom 2, 4) Koks yra tas viešpatavimas, kuris gali mums padėti tapti kantriais ir gailiaširdžiais? Toks viešpatavimas yra mūsų tikėjimo viešpatavimas, kuriuo remiame savo silpnybę į Dievo galią, todėl šv. Paulius sakė: „aš mieliausiu noru girsiuosi silpnumais, kad Kristaus galybė apsigyventų manyje“.ir „būdamas silpnas, esu galingas“. (2 Ko 12, 9-10)

Tada, dalyvaudami Dieviškojoje galioje, mes galime, ir turime, sekti Dieviškąjį kantrumą. Sekime Jėzų atstumdami nuodėmę, bet ne nusidėjėlį, kaip Jėzus nepasmerkė svetimaujančios moters: „Niekas tavęs nepasmerkė?“ „Nė aš tavęs nepasmerksiu. Eik ir daugiau nebenusidėk“.(Jn 8, 11) Ir šv Jonas Auksaburnis sakė: „Reikia leisti raugėms augti,, nes kartais gali atsitikti, kad raugės taps kviečiais, reikia duoti laiko, kad priešas taptų draugu“. Blogybė yra mūsų išorėje. Bet ji yra ir mumyse. „Siena tarp gėrio karalystės ir blogio karalystės kertasi mano širdyje“. – sakė Šv Pranciškus Salezas: Kartais niekas kitas, o pats žmogus sėja raugės „malonumo vaisius“ savo sode.

Tada neišravėti raugių iš mūsų širdies reiškia būti kantriam su savimi. Tas pats šventasis vyskupas sako: „Nusikalsta tie, kurie pyksta, kad buvo supykę, graužiasi, kad buvo susierzinę, keikias, kad nusikeikė. Jie savo širdį užraugia dar didesniu rūstumu“. Žinoma, nereikia atidėti atsivertimo laiko, mat „Štai dabar palankus metas“ atsiversti. (2 Kor. 6, 2) Pati Dievo malonė nusmelks mūsų širdžių rauges, o išravėti jas – tai norėti būti šventam tik mūsų pačių jėgomis.

Tačiau niekas kitas, tik Dievas apvaisins mūsų pastangas, tam tikra prasme, taip kaip žemės ir žmogaus darbo vaisius Jis perkeičia į savo Kūną ir Kraują, Šventajai Dvasiai veikiant. Šv Paulius taip pat norėjo išravėti „dyglį, šėtono pasiuntinį“. Tačiau Viešpats jam atsakė :„Gana tau mano malonės, nes mano galybė geriausiai pasireiškia silpnume“. (2 Kor 12, 9) „Su dangaus karalyste yra kaip su garstyčios grūdeliu, kurį žmogus ėmė ir pasėjo savo dirvoje“. Čia , paradoksas yra disproporcijoje tarp pradžios ir užbaigimo. Jėzus nori nuraminti savo klausytojų nusivylimo jausmą.

Jų Dangaus karalystės suvokimas yra visai neteisingas. Pavyzdžiui, net kai Jėzus ruošiasi įžengti į dangų, jo mokiniai dar klausia: „Viešpatie, gal tu šiuo metu atkursi Izraelio karalystę?“ Apaštalai dar netiki, kad Dievo Karalystė jau atėjo pas juos. Nors šv. Jonas Krikštytojas buvo paskelbęs: „Atsiverskite, nes prisiartino dangaus karalystė“. Šie žodžiai nebuvo nei pilnai priimti nei suprasti. Iš tikrųjų Dievo Karalystė dar ne visai išsipildė, dėl to ir kasdien prašome Dievo: „Teateinie tavo karalystė“.

Mums būtų malonu aiškiau pamatyti mūsų pastangų vaisius. Neretai rezultatai atrodo visai nereikšmingi, todėl gundymas netekti drąsos yra stiprus. Gal tada užmirštame, kad Dangaus Karalystė priklauso turintiems vargdienio dvasią. Ji auga veikiant ypač mažutėliams, apie kuriuos nei spauda nei televizija nekalba, bet kuriuos Dievas pažįsta, ir kuriems Jis apreiškia šios Karalystės slėpinius. (Mt 11, 25) . Tegul įsiskverbia į mus „giedra viltis“ apie kurią kalbėjo pirmasis skaitinys. Jeigu klausę Dievo Žodį įgyvendinsime jį, jis duos tokį efektą, kaip raugas įmaišytas tešloje. „…žodis, išeinantis iš mano burnos, sakė Dievas Izaijo lūpomis, nesugrįš pas mane bergždžias, bet įvykdys, ko trokštu, ir atliks, ko siųstas“.

Nors mūsų pastangų rezultatai šiandien nėra pastebimi, būkime tikri, kad šventajai Dvasiai pučiant ten, kur Ji nori ir kada nori, jos duos vaisių. Jeigu Dievo Žodžio raugas gyvena mumyse, ir mes patys tapsime raugu kitiems.

Šaltinis: https://palendriai.lt/aktualijos/homilija/288-i%C5%A1-kurgi-atsirado-raugi%C5%B3%E2%80%99.html