Šv. Augustinas apie Paskutinę Vakarienę
Pascha yra ne graikiškas, kaip kai kurie mano, bet hebrajiškas žodis, nors šios dvi kalbos labai sutaria. Buvo manoma, kad graikiškas žodis kentėti pascha reiškia kančią, nes yra kilęs iš minėto žodžio. Tačiau hebrajiškai pascha reiškia perėjimą; šventės pavadinimas kilęs nuo Dievo tautos perėjimo per Raudonąją jūrą į Egiptą. Dabar viskas turėjo įvykti iš tikrųjų, o ta Pascha buvo jos atvaizdas. Kristus buvo atvestas kaip avinėlis skersti; jo kraujas, apšlakstęs mūsų durų staktas, t. y. kryžiaus ženklas, pažymėtas ant mūsų kaktos, išlaisvina mus iš šio pasaulio valdžios kaip iš Egipto vergijos. Ir mes atliekame pačią tikriausią kelionę arba paschą, kai pereiname iš velnio į Kristų, iš šio nestabilaus pasaulio į Jo patikimą karalystę. Atrodo, kad taip evangelistas aiškina šį žodį: Kai Jėzus žinojo, kad atėjo Jo valanda, kai Jis turi pereiti iš šio pasaulio pas Tėvą. Tai yra pascha, tai perėjimas. Jis mylėjo juos iki galo, t. y. kad ir jie patys meile pereitų iš šio pasaulio pas Jį, savo galvą. Juk kas yra iki galo, jei ne Kristus? Juk Kristus yra įstatymo pabaiga dėl teisumo kiekvienam, kuris tiki (Rom 10, 4). Tačiau šie žodžiai gali būti suprantami žmogiškai, t. y. kad Kristus mylėjo savuosius iki pat mirties. Bet neduok Dieve, kad Jis mirtimi užbaigtų savo meilę, kuri nesibaigia mirtimi, nebent iš tiesų taip suprastume: Jis mylėjo savuosius iki mirties, t. y. Jo meilė jiems nuvedė Jį į mirtį. Ir vakarienė buvo paruošta, t. y. paruošta ir padėta ant stalo jų akivaizdoje; ji nebuvo suvalgyta ir baigta: nes būtent vakarienės metu Jis atsikėlė ir nuplovė mokiniams kojas, nes po to vėl sėdo prie stalo ir davė valgyti išdavikui. Kas toliau: Velnias, dabar įdėjęs į Judo Iskarijoto, Simono sūnaus, širdį, kad šis Jį išduotų, reiškia slaptą pasiūlymą, padarytą ne ausiai, bet protui; velnio pasiūlymai yra mūsų pačių minčių dalis. Taigi Judas jau buvo užsiminęs, kad dėl velnio įkalbinėjimo ketina išduoti savo Mokytoją. Evangelistas, ketindamas papasakoti tokį didelį mūsų Viešpaties nuolankumo atvejį, pirmiausia primena mums Jo kilnią prigimtį: žinodamas, kad Tėvas viską atidavė į Jo rankas, neišskiriant išdaviko. Taip pat žinodamas, kad Jis buvo kilęs iš Dievo ir nuėjo pas Dievą, o ne kad Jis paliko Dievą, kai atėjo, ar paliks mus, kai sugrįš. Kadangi Tėvas viską buvo atidavęs į Jo rankas, Jis iš tiesų plovė mokiniams ne rankas, bet kojas; ir kadangi Jis žinojo, kad atėjo iš Dievo ir eina pas Dievą, Jis atliko ne Dievo ir Viešpaties, bet žmogaus ir tarno darbą. Jis nusimetė savo drabužius, kai, turėdamas Dievo pavidalą, ištuštino save; apsijuosė rankšluosčiu, prisiėmė tarno pavidalą; įpylė vandens į dubenį, iš kurio plovė mokiniams kojas. Jis išliejo ant žemės savo kraują, kuriuo nuplovė jų nuodėmių purvą; Jis nušluostė jas rankšluosčiu, kuriuo buvo apsijuosęs; kūnu, kuriuo buvo apsigaubęs, Jis įtvirtino evangelistų žingsnius; Jis nusivilko savo drabužius, kad apsijuostų rankšluosčiu; kad prisiimtų tarno pavidalą, Jis ištuštino save, iš tiesų ne nusivilkdamas tai, ką turėjo, bet prisiimdamas tai, ko neturėjo. Prieš nukryžiuojamas Jis nusivilko drabužius, o miręs buvo suvyniotas į lininius drabužius: visas Jo kančios skausmas yra mūsų nuplovimas.
*** Translated with www.DeepL.com/Translator (free version) ***