Brangūs broliai ir seserys, Kalėdų laikas oficialiai pasibaigė Kristaus Krikšto švente praėjusį sekmadienį. Tačiau šiandienos liturgija mus toliau kviečia apmąstyti Dievo Sūnaus Įsikūnijimo slėpinį ir tai, ką jis atnešė. Šiandien įžangos ir atnašų giesmės, paimtos iš 65 psalmės, ragina visą žemę garbinti ir šlovinti Dievą, tapusį žmogumi. Beveik visos pirmų penkių eilinių savaičių Mišių choralo giesmės, sukurtos laikui „po Viešpaties Apreiškimo“, sudaro puikų Viešpaties garbinimo ir šlovinimo koncertą.

Gimdamas iš Mergelės Marijos neregimas Dievo Sūnus prisiėmė sukurtą žmogiškąją prigimtį į savo asmens vienybę ir tapo regimu žmogumi. Štai kodėl nebijodami stabmeldystės galime jį pagarbinti, šlovinti ir vaizduoti tapyboje. Jėzus Kristus yra tobulas Dievo apreiškimas ir pasaulio atnaujinimo bei šventumo šaltinis.

Tačiau Įsikūnijimo pagrindinis tikslas yra mūsų išganymas. Šių Mišių atliepiamoji psalmė kalba kaip tik apie tai: „Viešpats (Dievas Tėvas) siuntė savo Žodį ir pagydė žmones.“ Ir todėl psalmininkas ragina mus „dėkoti Viešpačiui už jo gailestingumą ir už jo nuostabius darbus žmonijai“. Ką tik girdėtoje šv. Jono Evangelijos ištraukoje Jonas Krikštytojas perduoda dviem savo mokiniams naują supratimą apie Kristaus išganingą misiją; šis supratimas jam buvo apreikštas Kristaus krikšto akimirką. Prieš tai tam tikra prasme Jonas dar „nepažinojo“ Jėzaus. Nuo vaikystės Jonas pažinojo Jėzų, nes jie buvo giminaičiai. Jis seniai žinojo, kad Jėzus yra pirmesnis ir galingesnis už jį, jis nelaikė savęs vertu būti Jėzaus tarnu, atrišti jam kurpių dirželio ar jį pakrikštyti.

Bet jis žvelgė į Kristų daugiau kaip į Dievo rūstybės ir teisingumo įrankį, ateisiantį su kirviu ir vėtykle rankose galingai skaistinti Dievo tautą ir bausti nusidėjėlių. Tai iš tikrųjų priklausys Kristaus eschatologiniam vaidmeniui laikų pabaigoje. Bet krikštydamas Viešpatį, Jonas suvokė Jėzų kaip mylimąjį Dievo Sūnų, o jo dabartinę gailestingumo misiją kaip Dievo Avinėlio misiją – Avinėlio, kuris ima ant savęs pasaulio nuodėmę ir aukoja savo gyvybę už žmonijos išganymą. Atlikdamas savo vaidmenį kaip sužadėtinio draugas, Jonas paragino du savo mokinius sekti paskui Kristų. Tai darydamas jis jiems nesakė: „Štai Mesijas“ arba „Štai Dievo Sūnus“, bet tik „štai Dievo Avinėlis, kuris naikina pasaulio nuodėmę.“

Jonas suprato, kad Kristaus mokiniai bus pašaukti sekti savo Mokytoją pasiaukojimo kelyje. Ir jis pats pirmasis kaip Kristaus pirmtakas netrukus paaukos savo gyvybę už tiesą. Įdomu taip pat pastebėti, kad Jėzaus mylimasis mokinys – Jonas, vienas iš tų dviejų, kuriems kalbėjo Jonas Krikštytojas, yra vienintelis evangelistas, kuris mini Krikštytojo žodžius apie Dievo Avinėlį. Evangelistas visada saugos šį žodį savo širdyje, bet, kaip ir kiti mokiniai, dar negalės suprasti jo reikšmės. Kitą dieną Andriejus susiras savo brolį Simoną ir jam pasakys: „Radome“, tik ne Dievo Avinėlį, bet „Mesiją – Dievo Pateptąjį.“ Mokiniams buvo lengviau priimti šį šlovingesnį pavadinimą, jiems žadėjusį išvadavimą ir pergalę, nebūtinai ateisiančią per kančią. Vėliau Simonas iškilmingai išpažins, kad Jėzus yra Mesijas ir Gyvojo Dievo Sūnus, bet ir jis dar nesupras ir nepriims Avinėlio slėpinio – Kristaus aukos ant kryžiaus.

Jis tai ims suprasti tik po Jėzaus prisikėlimo, tik tada supras, ką reiškia nešti savo kryžių paskui Kristų kančios kelyje. Tik tuomet rašys krikščionims savo pirmame laiške: „Jūs esate atpirkti … brangiuoju krauju Kristaus, to avinėlio be kliaudos ir dėmės. O jis buvo numatytas dar prieš pasaulio sukūrimą.“ O šv. Jonas tai supras tik stovėdamas su Marija šalia Kryžiaus. Jis supras, kad Jėzus yra tikrasis Velykų Avinėlis, paaukotas tuo pačiu metu, kai avinėliai buvo pjaunami Jeruzalės šventykloje prieš žydų Paschą.

Savo gailestingumu Jėzus tapo pažeidžiamas, ant kryžiaus jo kūnas buvo sudraskytas, jo širdis perdurta dėl mūsų nuodėmių. Kadangi jis Velykų Avinėlis, tai „jo kaulai“, kurie simbolizuoja jo amžinosios meilės nepajudinamą tvirtumą, „nebuvo sulaužyti“. Senatvėje rašydamas Apreiškimo knygą, šv. Jonas aprašė Avinėlio pergalę danguje. Iš numirusių prisikėlęs Avinėlis yra pašlovintas kartu su Dievu Tėvu, jis turi savo rankose gyvenimo knygos raktą, jis veda visą išgelbėtą žmoniją iš didelio sielvarto, iš šio pasaulio išbandymų ir vargų į dangaus karalystės džiaugsmą.

Komunijos metu kartu su apaštalais giedosime: Invenimus Messiam – „Suradome Mesiją!“ Dėkokime Dievui Tėvui, kad jis mums davė būtent tokį Avinėlį, tokį Aukščiausiąjį Kunigą, tokį Mesiją, kuris užjaučia mūsų silpnumus ir vaduoja mus iš mirties, teikdamas prasmę visiems mūsų išbandymams. Amen.

Šaltinis: https://palendriai.lt/aktualijos/homilija/346-homilija-ii-eilinis-sekmadienis-2015-b.html