Liturginiais „B” ciklo metais daugiausia skaitoma Morkaus evangelija, tačiau joje nepasakojama apie Jėzaus kilmę, gimimą ir vaikystę. Todėl ketvirtąjį advento sekmadienį iš Luko evangelijos skaitoma angelo apreiškimo ištrauka daugeliui ne kartą girdėta per Marijos šventes. Tačiau šį kartą prieš pat Kalėdas dėmesys sutelkiamas ne į Mariją, bet į laukiamą „Didesnį”, Viešpatį Jėzų. Apie Jėzų dabar…
Jokiam kitam liturginiam laikotarpiui tiek nebūdinga šviesų simbolika, kaip adventui. Keturios advento žvakės išreiškia šviesos slėpinį: žvakė teikia šviesą pati sudegdama. Advento žvakės nurodo tą šviesą, kuri nušvis Kalėdose, tą šviesą, apie kurią evangelistas Jonas sako: „Buvo tikroji šviesa, kuri apšviečia kiekvieną žmogų” (Jn 1, 9). Trečiąjį Advento sekmadienį mūsų dėmesys sutelktas į Jono Krikštytojo…
„Tyruose šaukiančiojo balsas” reiškia ne tik Joną Krikštytoją, bet ir bendrą biblinio religingumo nuostatą. Šventajame Rašte šauklys, arba skelbėjas, visuomet skelbia gerąją žinią apie pergalę, blogio įveikimą. Pergalė yra tautai vadovaujančio karaliaus nuopelnas, o šauklys paskelbia tautai gerąją žinią. Skaitinyje iš Izaijo knygos pranašo balsas trykšta entuziazmu: „Tada Viešpaties šlovė bus apreikšta! Visa žmonija ją…
Vilties tema persmelkia tiek Senąjį, tiek Naująjį Testamentą. Advento laikotarpis ypač raiškiai ženklina būsimą Dievo Gelbėtojo atėjimą. Krizių ir nusivylimų akivaizdoje vilties priežastis yra stiprus tikėjimas tuo, ką Dievas jau nuveikė praeityje įrodydamas savo meilę. Taip mąstydami tikime: jei jis tiek padarė dėl mūsų praeityje, kiek daug dar mūsų laukia ateityje! Taigi advento metu ypač…
Kai kurie katalikai nelinkę tituluoti Jėzaus Karaliumi, nes, jų nuomone, šis titulas simbolizuoja autoritarizmą ir prabangą. Pagerbiant Kristų kaip Karalių pirmiausia reikia suvokti jį kaip kitokį, skirtingą nuo kitų žemiškųjų karalių. Pirma, visatos valdovas Kristus tarnauja savo žmonėms. Panašiai kaip kiti vadovai, jis pasitelkia savo pagalbininkus bei atstovus, pašaukdamas juos į kunigus, vienuolius, diakonus bei…
Nors žmogus išganomas ne savo darbų nuopelnais, tačiau išganymui reikalingą tikėjimą liudija kaip tik darbai. Tai nuolat pabrėžia apaštalas Paulius savo laiškuose galatams ir romiečiams. Reformacijos epochos polemika dėl nuteisinimo apskritai kilo dėl skirtingos sąvokų vartosenos tradicijos. 1999 m. Augsburge Katalikų Bažnyčia ir Pasaulinė liuteronų federacija pasirašė „Bendrą deklaraciją dėl nuteisinimo doktrinos”, kuria išsklaidomi ankstesni…
Krikščionys neabejoja, kad istorija turi pabaigą, kai šlovingai pasirodys prisikėlęs Viešpats. Kai kuriais istorijos laikotarpiais antrojo Kristaus atėjimo laukiama ypač intensyviai, įvairiausių „pranašysčių” trikdomi žmonės spėlioja, kada ir kokiomis aplinkybėmis tai įvyks. Jėzus anaiptol nenori, kad būtume baimingai susirūpinę, girdėdami Evangelijos raginimą budėti. Paulius, rašydamas tesalonikiečiams, neįtikinėja jų būsimuoju Kristaus atėjimu, nes jie tuo tiki….
Žodžių ir darbų tarpusavio neatitikimas yra tarsi autoriteto vėžys. Kas nori klausyti to, kuris vienaip moko, o pats kitaip elgiasi? Veidmainystės šaknys kyla iš pirmųjų žmonių nuopuolio. Nepažeisti gimtosios nuodėmės žmonės buvo atviri vieni kitiems, jokie barjerai netrukdė nuoširdžiai bendrauti: „Jiedu abu buvo nuogi, žmogus ir jo žmona, tačiau jie nejautė jokios gėdos” (Pr 2,…
Romos Katalikų Bažnyčia švenčia Visų Šventųjų iškilmę nuo IX a. (Rytų Bažnyčia nuo IV a.). Žinomi keliolikos tūkstančių šventųjų vardai, keli šimtai šventųjų paminimi per Mišias. Milijonai keliaujančios Bažnyčios tikinčiųjų vienijasi su jau pasiekusiais tobulumą šlovingaisiais jos nariais, dėkodami Dievui už paliktą amžinosios šviesybės ženklą, minėdami jų nuopelnus ir su pasitikėjimu prašydami jų užtarimo. Ši…
Sekuliarusis humanizmas siekia visuomenės pažangos bei teisingumo, nesikreipiant į dieviškąją tikrovę. Biblinis humanizmas yra keliais tūkstantmečiais senesnis už sekuliarųjį. Jis skelbia istorijoje veikiantį Dievą ir žmogaus atsaką, pasireiškiantį meile Dievui ir artimui. Krikščioniškasis humanizmas grindžiamas įsitikinimu, kad mus tokius, kokie esame, padaro gelbėjanti Dievo meilė. Dieviškoji kibirkštis, transcendentinis pradas arba „malonė” įkvepia mums gebėjimą mylėti…