„Žodis žeidžia, žodis gydo,“ – ne kartą daugeliui girdėta patarlė primena mūsų žodžių galią. Taip esame kviečiami žodžius tarti su atsakomybe ir gerai apsvarstę. Tačiau girdėdami daug žodžių ir kalbų kartais visai nekreipiame dėmesio. Įprantame gintis nuo informacijos lavinos, nuo melagingo, lengvabūdiškai ištarto žodžio, kuris skiriasi nuo skelbiančiojo nuostatų ir veiklos. Toks žodis neįtikina, lieka kaip dekoracija, kurią kaip pasakoje galima apžiūrėti, bet ji netinka kasdienybei. Taip atsitinka su šventiniais linkėjimais, proginėmis kalbomis ir reklaminiais šūkiais.

Jėzaus skelbiamas žodis taip pat patenka į kalbų laviną, tačiau nepaliauja stebinęs žmonių. Jo žodis tarp gausių žodžių išsiskiria savo galia. Jėzus ne tik kalba, žada, bet savo žodžius ir išpildo. Jėzaus žodis kuria, išlaisvina, atgaivina, grąžina tai, ko žmogus iš tiesų stokoja. Pats Jėzus yra įsikūnijęs Dievo Žodis, todėl ir Jo skelbimas paremtas dievišku autoritetu. Dievišką Žodžio galią atpažįstame jame suradę neišsemiamos išminties, tiesos, universalumo ir gailestingumo kaip ištikimos meilės, kurios pasiilgę visų kartų žmonės. Jėzaus žodžių galia įveikia tai, kas žmogiškai neįmanoma, įvykdo, kas nepasiekiama, kreipia žmogų į Dievo asmenį, kviečia klausti, kas yra tas, kuris ne tik kalba, bet ir išpildo šiaip jau neįmanomus dalykus. Dievo Žodis beldžiasi į širdį, kad žmogus keistųsi, būtų atviresnis, priimtų Jo Autorių, bendradarbiautų vykdydamas tai, kam yra kviečiamas.

Nepakanka kaupti žinių apie Dievą. Reikia širdies atvirumo, pritarimo. Pažinimas taps tikras, jei bus palydimas tikėjimo, vilties ir meilės atliepo. Šventasis Siloanas Atonietis sako, jog tam, kad pažintum Viešpatį, reikia būti klusniam ir susivaldančiam, turėti nuolankią širdį ir mylėti artimą. Kad ir kiek siektume mokslų, vis tiek neįmanoma pažinti Viešpaties, jeigu negyvensime pagal Jo įsakymus, nes Viešpats pažįstamas per Šventąją Dvasią. Viešpats atsiskleidžia tik nuolankiesiems. Protu galima pažinti tai, kas žemiška, ir tai tik iš dalies, o Dievas pažįstamas veikiant Šventajai Dvasiai, aplankančiai tuos, kurie budi, laukia ir meldžiasi.

Netyroji dvasia, varginanti žmogų, pažino Jėzaus asmenyje Dievo šventąjį, tačiau nepriėmė, nesistengė atsiliepti ir sekti. Netyrosios dvasios liudijimas pilnas puikybės, aiškiai pabrėžiamas noras atsiriboti, priešiškumas ir egoizmas. Netyroji blogio dvasia pažįsta Dievą tik kaip stipresnį, priešinasi Jo esmei. Viešpaties meilės galią piktasis jaučia kaip grėsmę savo netyrumui, sėjamai kančiai ir turi paklusti Viešpaties paliepimui.

Išlaisvinimas iš netyrumo dvasios – tai ženklas apie tikrą Dievo veikimą, skirtą padėti žmogui. „Nutilk ir išeik iš jo!“ – Jėzus griežtais žodžiais sutramdo netyrąją dvasią. Su blogiu nėra prasmės ginčytis ir diskutuoti. Blogį tiesiog reikia stabdyti kuriant gera. Taip išlaisvinamas blogio nuvargintas Viešpaties kūrinys atgauna Dievo vaiko orumą ir laisvę. Blogis sutramdomas Dievo Žodžio galia, ateinančia iš amžinojo gyvenimo. Toji galia dovanojama Dievu pasitikinčiam žmogui. Bet toks gelbėjimas įmanomas tik pasitikint ne savo pastangomis, bet su atvirumu, palankumu ir ištikimybe priimant Dievo Žodį ir kantriai laukiant Viešpaties pažado išsipildymo. Jėzus įvykdo Pakartoto Įstatymo knygos žodžius skelbdamas tai, ką Tėvas pavedė, ir lieka jam ištikimas iki galo.

Dievo Žodis gali išsipildyti ir dabar, jei sekdami paskui Jėzų tapsime ne tik skelbėjai, bet ir vykdytojai. Apaštalas Paulius Pirmajame laiške korintiečiams primena, kad žmogaus troškimas ir pastangos atsiliepti Dievui ir rūpintis Jo reikalais nėra kilpos užnėrimas ar, kitaip tariant, nepageidaujamas mūsų laisvės suvaržymas, bet žmogui skirtas kilnumas (1 Kor 7, 35). Tai reiškia, kad laikytis Viešpaties paliepimų, ieškoti Jo valios – tai atsiduoti Kūrėjui ir taip grįžti į pirmapradę žmogaus būseną, teisingą santykį su pačiu Dievu, savimi, kitais žmonėmis ir su visa kūrinija. Troškimas patikti Dievui nėra veidmainingas pataikavimas ieškant savo naudos, tartum norėtume įsiteikti savo viršininkui. Patikimas Dievui lydimas ne išorinio apsimestinio mandagumo, bet širdies nuostatos, vidinio atvirumo, troškimo keistis pagal tai, kokį Viešpats nori mane matyti. Dievo noras nėra ambicinga pasipūtusio valdovo užgaida, troškimas parodyti žmonių menkumą. Tai kelias, kuriame žmogus iš tiesų tampa labiausiai savimi ir gali būti pats laimingiausias. Taip atsiveria galimybė iš naujo surinkti išbarstytą savo gyvenimo tikslą.

Iš apaštalo Pauliaus laiško galima suprasti, jog autorius tarsi nuvertina šeimą kaip kliūtį visiškai atsiduoti Viešpaties reikalams. Šeima iš tiesų pasėja daug pasaulietinių rūpesčių, bet tai yra ir unikali proga kiekvienam žmogui išmokti pasiaukojančios meilės. Apaštalo Pauliaus žodžius apie susituokusiųjų rūpesčius dėl pasaulio reikalų galime priimti kaip paraginimą nesustoti ir neapsiriboti vien tik mūsų šeimos interesais, bet labiau atrasti žmonių bendrystės tikslą. Tai kvietimas už kūrinių tikrovės atpažinti patį Kūrėją. Per šeimos santykius, per buitinius rūpesčius, kasdienybę pastebėti gilesnę prasmę. Jėzus primena: „Mylėkite vieni kitus, kaip aš jus mylėjau.“ Kristus savo gyvenime sujungia meilę Dievui ir kitiems žmonėms. Viešpaties akivaizdos nuolatinis prisiminimas, pastanga savo tikėjimu gyvenime atsiliepti Dievui dar labiau praplečia šeimos santykius, teikia jiems antgamtinį matmenį. Taip turime progą kitus žmones atrasti kaip Dievo mums dovanotus bendrakeleivius į amžinąją Karalystę. Tikėjimo kelyje visa įprasminame nuolat savęs klausdami: „Kaip tai priartina mane prie Dievo?“ Mūsų kasdienybėje tariami ir girdimi žodžiai tegul leidžia ne tik suprasti, bet ir įgyvendinti Amžinąjį ir nuolat veikiantį Žodį.

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2017-12.pdf