Matydami kitų kančias širdyje klausiame: kas dėl to kaltas. Šis klausimas dažnai tampa slaptu priekaištu ar net atviru kaltinimu Dievui. Šiandienos Evangelijoje mokiniai klausia, kas kaltas dėl neregio aklumo. Jėzus atsako: „Jame turi apsireikšti Dievo darbai.“ Jis paėmė purvo ir atliko kūrimo aktą: atvėrė neregiui akis. Jis patvirtino, kad yra pasaulio šviesa, Tėvo Siųstasis – Siloamas. Dėl šio išganingo darbo vyksta tardymas ir teismas. Fariziejai nori nuteisti Jėzų, bet drauge Jėzus daro teismą, „kad neregiai praregėtų, o regintieji apaktų“. Šis nuosprendis neprieštarauja kitam Evangelijos teiginiui: Dievas siuntė savo Sūnų ne pasmerkti, bet gelbėti pasaulio (plg. Jn 3, 17). Kad žmogus galėtų būti išgelbėtas, turi pirmiausia priimti tai tikėjimu.

Tikintiesiems dovanojamas išganymas, o akliesiems skelbiamas nuosprendis, nes jie neįžvelgia Jėzuje išganytojo. Fariziejai pasirodo esą akli Dievo šviesai, o buvęs neregys šią šviesą regi. Kuo plačiau atsiveria neregio akys, tuo giliau tamsybėse grimzta fariziejai. Iš pradžių buvęs neregys pavadina savo geradarį „žmogumi, vardu Jėzus“, o galiausiai išpažįsta, kad jis Viešpats ir parpuolęs jį pagarbina. Fariziejai iš pradžių ginčijasi argumentuodami, kaip gali daryti stebuklus žmogus, nesilaikantis šabo. Galiausiai jie visiškai nemato jokių argumentų. Fariziejų aklumas kilo iš pasitenkinimo savimi. Jiems nereikėjo šviesos, nes manė pakankamai turį jos savyje. Jei nori praregėti, turi nuolankiai išpažinti savo aklumą.

Gavėnia yra ypač tinkamas laikas savęs paklausti, kokia mano dvasinė įžvalga ir ar gebu atpažinti Dievo valią: „Štai dabar palankus metas, štai dabar išganymo diena“ (2 Kor 6, 1). Ištikus nelaimei, dažnai nuskamba žodžiai: tokia buvo Dievo valia… Tačiau Dievo valia yra ne vien tai, kas nebepakeičiamai įvyko. Mums verčiau vertėtų paklausti: kaip dabartyje pažinti ir įvykdyti Dievo valią. Šventajame Rašte aprašyta, kaip žmonės siekė pažinti Dievo valią iš ypatingų ženklų. Gideonas rengdamasis į mūšį prašė rasos ženklo (Ts 6, 36). Viešpaties ženklas buvo duotas atsikalbinėjusiam Achazui (Iz 7, 11). Žydai dažnai prašydavo, kad Jėzus ženklais patvirtintų savo skelbimą, tačiau „piktai ir neištikimai kartai“ jis davė tik Jonos ženklą (plg. Mt 12, 38). Net iškalbingiausi stebuklai negali įtikinti dvasiškai aklų fariziejų. Jėzus kritikavo fariziejus ir sadukiejus, kurie numatydavo orą, bet nemokėjo išskaityti laiko ženklų (Mt 16, 3).

Dievo valia reiškiasi per jo apvaizdos tvarkomus pasaulio įvykius ir mūsų individualius gyvenimus. Dievas įaudžia mūsų laisvos valios pasirinkimus į savo planą. Dievo valia dažnai pasirenkami silpnieji, turintys sugėdinti galiūnus. Toks buvo ir šiandienos skaitinyje girdėtas Dovydo parinkimas karaliumi. Pranašas Samuelis paaiškina: „Dievas ne taip mato, kaip žmogus, – žmogus mato, kas akimis matoma, o Viešpats žiūri į širdį.“ Dievo valią įžvelgti padeda taip pat Bažnyčia: „Kas priima mano pasiuntinį, tas priima mane, o kas mane priima, priima tą, kuris mane yra siuntęs“ (Jn 13, 20). Pažinti Dievo valią yra ne viskas – reikia būtinai ją vykdyti. Vykdydami Dievo valią turime išmokti aukotis. Praregėjęs neregys buvo išmestas iš sinagogos (Jn 9, 22). Iki tol gyvenęs mažame ir palyginti saugiame pasaulėlyje, jis turi mokytis atsiverti sudėtingam ir nuostabiam Dievo sukurtam pasauliui. Reikia iš naujo mokytis gyventi vadovaujantis nebe savo fantazijomis, bet Jėzaus apreiškimu.

Ką galvojo Dovydo broliai, kai pranašas Samuelis iš eilės atmetinėjo jų kandidatūras ir, nepaisydamas jų pranašumo, išsirinko jauniausią ir silpniausią jų brolį piemenį? Ką galvojo Jeruzalės kiti aklieji, kai Jėzus išgydė vieną iš jų? Dievo pasirinkimas ne visuomet aiškus ir suprantamas, o jo suvereni laisvė dažnai kelia mums įtarimų. Šiandien, skaitydami apie Dovydo pašaukimą ir neregio išgydymą, galime užduoti sau klausimą: ką laikau Dievo išrinktuoju? Nuoširdus atsakymas daug pasako apie mus pačius, mūsų troškimus ir kompleksus, taip pat apie susikurtą Dievo įvaizdį. Ar išrinktuoju laikau loterijos aukso puodo laimėtoją, ar stebuklingai išgijusį onkologinį ligonį, ar televizijos šou žvaigždę, ar parapijos vienuolę katechetę? Ką jaučiu tiems Dievo išrinktiesiems: gal pavydą, o gal džiaugsmą ar pasigėrėjimą. Šventajame Rašte pastebime, kad Dievo išrinktiesiems tenka patirti daug sunkumų, kentėjimų, charakterio gludinimo. Dovydui teko grumtis su Galijotu, nukęsti žmonos pašaipą dėl entuziastingos Dievo meilės, bėgti nuo savo sūnaus, karčiai atgailauti dėl nuodėmių. Evangelijos neregį, vos išgijusį, tampė po tardymus, žemino ir pajuokė. Pamąstykime, ar norime būti tokiais Dievo išrinktaisiais.

Per krikštą esame tapę Dievo išrinktaisiais, Dievas jau mus pasirinko. Apaštalas Paulius patikina: „Kadaise jūs buvote tamsa, o dabar esate šviesa Viešpatyje.“ Kitoje vietoje jis rašo, kad Dievas mus išsirinko prieš pasaulio sukūrimą (Ef 1, 4). Ar noriu, kad manyje apsireikštų Dievo darbai (plg. Jn 9, 3)?

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2011-05.pdf