Autorius: KUN. DR. K. SCHULER 

Iki Sekminių kiekvieną sekmadienį skambės liturginiai skaitiniai iš Jono evangelijos. Šiandien 21 skyriuje kalba jau nebe evangelistas Jonas, bet vienas iš jo mokinių. Tai savotiškas post scriptum Jono evangelijai. Kas buvo tasai mokinys? Iš minčių dėstymo galima numanyti, kad tai ne koks įžvalgus dogmų sergėtojas, o veikiau sielovadininkas, turintis aiškią katecheto gyslelę. Tai įrodo daugybė trumpų tiesioginės kalbos sakinių, kurie gali labai įtaigiai byloti kiekvienam vaikui. „Einu žvejoti.– Ir mes einame su tavimi.– Vaikeliai, ar neturite ko valgyti? – Ne. – Juk tai Viešpats. – Atneškite ką tik pagautų žuvų.– Eikite šen pusryčių!– Kas tu esi?– Simonai, ar myli mane? – Ganyk mano avis.”

Galimas dalykas, kad šis prierašas atsirado todėl, kad evangelijoje aprašomi Viešpaties apsireiškimai, vykę tik Jeruzalėje, neprieštarautų Mato (28, 7.16) ir Morkaus (16, 7) evangelijų pasakojimams, kurie vyksta Galilėjoje. Taip pat ir Lukas, Apaštalų darbuose (1, 3) minėdamas apie keturiasdešimtį dienų trukusius Viešpaties pasirodymus leidžia numanyti, jog tai vyko Galilėjoje. Taigi ir Jono evangelijoje turėjo būti kažkas iš Galilėjos.

Tačiau ne mažiau svarbi šiame skyriuje nagrinėjama bendruomenės gyvenimo problematika. Trys pastoracinės ir teologinės plotmės klausimai tuometinei bendrijai buvo tapę labai svarbūs ir reikalavo aptarimo. Pirmasis klausimas – tai aiškiai nelaukta krikščioniškojo skelbimo sėkmė; antrasis – Eucharistijos šventimas, o trečiasis – tai institucinio ir charizminio matmens santykis, reikalavęs išaiškinimo. Du pirmuosius klausimus gerai apibūdina sakinys „Juk tai – Viešpats”. Pirmiausia tai pasako mylimasis mokinys; po to jį priima ir Petras: „Išgirdęs, jog tai esąs Viešpats, Simonas Petras…”. Taip pat ir apie Jėzų valgyti susibūrę mokiniai „aiškiai matė, jog tai Viešpats”. Tai yra dvejopas Viešpaties buvimas jaunoje Bažnyčioje.

Tai, kad šiame skyriuje evangelizacija perteikiama žvejybos scena, nėra naujovė. Pirmieji mokiniai buvo pašaukti (Mt 4, 18 ir t.; Mk 1,16 ir t.) taip pat žvejybos metu. Luko evangelijoje (5, 1–11) taip pat pasakojama apie gausią žvejybą. Tokiu būdu didžiulė evangelizacijos sėkmė perteikiama netgi geriau negu piemens ir kaimenės įvaizdžiais. Jono evangelijos rašymo laikais kai kuriose bendruomenėse buvo tokių raiškių sėkmingos evangelizacijos atvejų. Tačiau b?ta taip pat ir nepasisekimų, kai nepaisant pastangų tekdavo traukti tuščius tinklus. Gal tai reiškė, kad reikia keisti evangelizacijos ar sielovados metodus, „užmesti tinklus į kitą pusę valties”? Tačiau svarbiausias sėkmingos ar nesėkmingos žūklės laidas yra suvokimas „Juk tai – Viešpats.” Viešpats teikia sėkmę arba sulaiko ją. Reikėjo pabrėžti Viešpaties esamybę jį skelbiančioje Bažnyčioje. Tiek Bažnyčios pareigūnai – jiems atstovauja Simonas Petras – tiek charizmomis apdovanota Dievo tauta – ją vaizduoja mylimasis mokinys – privalo nuolat kreipti žvilgsnį į Jėzų. Visi privalo suvokti, jog Viešpats, nors ir pasirodęs kitoje ežero pusėje, tačiau yra taip pat kartu ir valtyje ir vadovauja žūklei. „Juk tai – Viešpats”. Visame Bažnyčios veikime yra tokia vieta, kur vėl iš naujo viskas sueina – tai Eucharistija, Viešpaties puota. Tai naujoji pascha, kurioje dalyvaujama „persijuosus palaidinę” (7). Tai paprastas valgymas. Tačiau valgantieji žino, kad su jais yra Viešpats. Jis kviečia „eikite šen pusryčių!” „Jėzus paėmė duonos ir padalijo jiems” (13). Šie žodžiai neabejotinai ženklina Eucharistiją.

Gal jau buvo juntamos tendencijos Eucharistiją suvokti pernelyg žmogiškai? Todėl pabrėžiama: „Juk tai – Viešpats”. Jis dalyvauja kaip pokylio šeimininkas, o jo duodama duona yra „mano kūnas už pasaulio gyvybę” (Jn 6, 51).

Svarbu yra ir tai, kad švenčiantieji Eucharistiją sako vienas kitam, kaip ir mylimasis mokinys Simonui, „Tai – Viešpats”. Taip jie stiprina vienas kitą tikėjime. Jauna bendruomenė nuolat išgyvena tai, ką patyrė į Emausą keliaujantys mokiniai, kai nepažįstamasis laužė su jais duoną.

Viešpats tikrai esti savo Bažnyčioje. Tačiau tai yra ne fiziniais eksperimentais įrodoma tikrovė. Ši tikrovė turi slėpinio pobūdį. Todėl kiekvieno širdyje gali likti vietos abejonėms. Netgi jeigu nė vienas neišdrįsta paklausti „Kas tu esi?” Tačiau būtent bendruomenė gali sustiprinti atskiro asmens tikėjimą. Drauge mokiniai „aiškiai matė, jog tai Viešpats”.

Šiandieninėje žvejyboje, sielovadoje ir jos metoduose, taip pat ir šiandien švenčiamoje Eucharistijoje privalo visuomet šviesti tikėjimo tikrovė: juk tai Viešpats, jis tarp mūsų.

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/old/bz9807/807hom1.html