Svarbiausia neatsiskirti…

Vynmedis – ypatingas augalas, kilęs iš Artimųjų Rytų, Kaspijos jūros sričių. Žinomas Egipte prieš 6000 metų. Žmonės šį augalą augina dėl itin vertingų vaisių, iš kurių kartų kartos spaudžia vyną, ruošia įvairių rūšių razinas, valgo šviežiai nuskintas vynuoges. Augalas pusantro meto aukščio, ir svarbiausia jo priežiūroje – genėjimas vėlyvą rudenį ar žiemos pradžioje. Štai toks vaizdas iškyla prieš mūsų akis šį, penktąjį Velykų sekmadienį.

Kodėl būtent apie tai šiandien skaitome Evangelijoje pagal Joną? Jėzus Kristus – Prisikėlimas ir Gyvenimas trokšte trokšta išgelbėti kiekvieną žmogų. Apvalyti, išgenėti netinkamus dalykus iš mūsų gyvenimo, pamaitinti savo syvais ir nusivesti pas save į dangų. Garantuotas laimėjimas, nes Jėzus mus vadina ir laiko draugais. Vynmedis – Jis pats, o mes jo šakelės. Gyvenimas – Jis pats, o mes semiamės jėgų gyvenimui iš jo. Jis tvirtas kamienas, nenulaužiamas, nenudžiovinamas gyvenimo vėjų gairinimo, neišraunamomis šaknimis.

Labai dažnai žmonės ieško atramos šitame išduodančiame, mūsų skausmui ir patirtims abejingame pasaulyje. Ieškome, tačiau nerandame, nes labai dažnai ieškome ne ten, kur reiktų. Mes – vynmedžio šakelės, tačiau šią tapatybę nelengva įvertinti ir vertinti. Duotybė, kurios esmė – Dievo meilė žmogui. Velykinis laikas mums leidžia iš naujo įvertinti vaisingumo būtinybę – vaisingumo, kuris padės gyventi dangaus tikrovės šviesoje. Gyvename, kad duotumėme vaisių. Nuveikti darbus reiškia atsakingai pažinti savo pašaukimą, kurio esmė – tvirtas laikymasis vynmedžio kamieno. Velykos atskleidžia dar vieną itin svarbų momentą – mes džiūstame. Kasdienybė mus džiovina, alina, išsunkia. Pasaulis tolina mus nuo tikslo – dangaus laimės. Dažnai užsimirštame būti prisikėlimo žmonėmis. Tą atmintį būtina gaivinti kasdien. Jėzus Kristus kviečia nuveikti didelius darbus – siekti savo išganymo.

Velykinio džiaugsmo šviesoje atpažįstame suteiktą viltį gyventi amžinai ir laimingai. Prisikėlimas yra ugdomas ir brandinamas Kristaus gyvybės syvais. Pasilikti jame – tai gyventi šviesoje, jo meilėje, jo paguodoje, jo artumoje. Jis pasilieka, nes jam rūpime, jis leidžia mums būti vaisingiems, nes nori bendradarbiavimo. Jėzus nenori, kad sudžiūtume ir sudegtume: jis pats yra gyvybė ir nori, kad jam brangūs bei ištikimi žmonės taip pat būtų gyvi amžinai.

Žmogus pašauktas šlovinti savo Kūrėją, jam tarnauti, jo klausyti, jo artumoje gyventi. Trejybinis Dievas kviečia mus į bendrystę ir bendradarbiavimą ir tokiu būdu įvykdyti pašaukimą – gyventi nešant gausių vaisių. Vaisiai, kuriais galima pašlovinti Viešpatį, yra meilė, kantrybė, ištikimybė, dvasios ugdymas, gyvenimo tikslo turėjimas, vilties sėjimas savo aplinkoje. Dabarties žmogui kyla pavojus būti išmestam laukan – iš gyvenimo. Gyvenimas gali tapti išmestas, nudėvėtas, nutrintas, sudžiūvęs, jei nesirūpinsime jį atgaivinti Viešpatyje. Mes šakelės, ir taip svarbu, kad nepradėtumėme galvoti, jog patys sau esame gražūs, protingi, patys sau autoritetai, patys sau norma. Tokia tikrovė mus tikrai pavers sausuoliais, kurie niekam kitam netinka, tik į ugnį. Pavojinga. Velykų laikas mums ir duotas tam, kad įvertintumėme savo tapatybę, permąstytume savo pašaukimą, atpažintume savo vynmedžio, kurio šakelės esame, kamieną, įvertintumėme savo vaisingumą ir, atgavę jėgas Jėzaus Kristaus Prisikėlimo ir meilės syvuose, būtume Jėzaus mokiniais bei gyventume vaisingą gyvenimą, tinkamą Dangui ir Prisikėlimui. Svarbiausia – neatsiskirkime nuo Kamieno. Amen.

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2018-03.pdf