Dievo malonė pasirodė visiems žmonėms … Brangūs broliai ir seserys, Ką tik Evangelijoje mes girdėjome angelo žodžius, skirtus piemenims ir kuriuos Bažnyčia dabar pakartoja mums: Šiandien Dovydo mieste jums gimė Išganytojas. Jis yra Viešpats Mesijas. Ir štai jums ženklas: rasite kūdikį, suvystytą vystyklais ir paguldytą ėdžiose. Angelas nepaskelbia piemenims kaip ženklo jokio įspūdingo reginio, kuris galėtų atimti jiems žadą, taip kaip juos buvo paveikęs pačių angelų ir gausios dangaus kareivijos pasirodymas. Angelo duotame ženkle nėra nieko antgamtiško ar stulbinančio, kad jį išvydus, nori nenori, protas turėtų pasiduoti ir nuolankiai priimti įvykį.

Betliejuje piemenys pamatys tik suvystytą vystyklais kūdikį, niekuo išoriškai nesiskiriantį nuo kitų vaikų ir, galbūt, tą akimirką tas vaikelis bus pats gležniausias žmogutis iš visos planetos žmonių, kuriam reikalinga motinos globa. Krinta į akis tik tai, kad kūdikis nėra paguldytas lopšyje, bet ėdžiose, nes jiems nebuvo vietos užeigoje. Viešpaties ženklas yra kūdikis su visu jo trapumu, pasidavimu suaugusiųjų valiai ir sykiu jo neturtu.

Neapsiribodami ties tuo, kas regima, piemenys tik širdies ir tikėjimo akimis tame kūdikyje galės įžvelgti pranašų pažadų apie regimą Dievo įžengimą į žmonių istoriją išsipildymą, ir ypatingai pranašo Izaijo žodžių, girdėtų pirmame skaitinyje: Mums kūdikis gimė! Sūnus gi mums duotas! Ant jojo pečių viešpatavimas (Iz 9, 5). Mus taip pat savo ruožtu pasitinka tas pats ženklas. Tai reiškia, kad ir mes esame raginami leistis mūsų širdies vedami, kad eitume pamatyti kūdikio, gulinčio ėdžiose.

Šventasis Tomas Akvinietis, pradėdamas teologinės sintezės veikalą, kaip pirmąjį Dievo prigimties bruožą imasi nagrinėti jo paprastumą. Protas negali nesutikti su jo argumentacija. Tačiau Kalėdų nakties slėpinys mums kitaip parodo, ką Dievui reiškia būti paprastu. Dievo ženklas yra kūdikio paprastumas. Dievas dėl mūsų tampa mažyliu. Tokiu iškalbingu ženklu Dievas mums parodo, kokios yra priemonės jo visagalybei parodyti ir kokios prigimties yra jo viešpatavimas.

Dievas nepasitelkia nei išorinės visagalybės ar didybės, bet pasirodo kaip vaikas, kuris nugali ir patraukia širdis savo bejėgiškumu. Taip jis žmogui pašalina perdėtą baimę prieš jo visagalybę. Pagrįstai žmogus galvoja apie Dievą kaip visagalį, neregimą ir visa pranokstantį. Tai buvo ypatingai akcentuojama Senojo Testamento laikais. Tačiau visagalybė, neaprėpiamumas, amžinumas, nekintamumas ir panašiai, nėra vieninteliai Dievo bruožai.

Vien tik pastarųjų akcentavimas žmoguje pagimdo nevertumo, kaltės, baimės ir net vienatvės jausmus, kurie linkę didinti atstumą tarp mūsų ir Dievo ir kurie mus skatina Dieve matyti Teisėją. Tapdamas žmogumi, Dievas priminė, kad jeigu yra koks vienas žodis, kuris galėtų tiksliausiai išreikšti jo giliausią prigimtį, tai tas žodis yra meilė. Jis ateina iš meilės, kad ir mumyse sužadintų tokį pat atsaką. Jau per pranašus jis skelbė, kad žmogaus meilė jam vertesnė už aukas.

Norėdamas užkurti meilę širdyse, Dievas tampa vaiku. Išties, mažo vaiko akivaizdoje pirmiausiai prabyla ne žmogaus protas, bet širdis, kuri spontaniškai siekia vaiką priglausti ir apkabinti. O meilė ir yra tas raktas į Dievo širdį ir jo pažinimą, nes ji mus moko pasinerti į jo jausmus, įsiskverbti į jo mintį ir valią. Meilės dėka mes išmokstame gyventi su Dievu ir drauge su juo atrasti nuolankumo jausmą, kuris yra meilės sudedamoji dalis.

Dievas tampa mažu, kad žmogus pajėgtų jį apglėbti, priimti ir mylėti. Apie tą patį įsikūnijimo įvykį apaštalas Paulius kalba girdėtais antrame skaitinyje žodžiais: Išganingoji Dievo malonė pasirodė visiems žmonėms ir moko mus. Čia galime išskirti porą detalių, kurios išplaukia iš žodžio „malonė“. Pirmiausiai pabrėžtina tai, jog malonė yra dovana. Užmokestį galima pelnyti ar užsidirbti, o malonė visada pranoksta nuopelnus ir tai teisinga ypač tuo atveju, kada malonės davėjas yra pats Dievas.

Malonė taip pat nesuderinama su išankstiniu išskaičiavimu ar asmeninės naudos siekimu, o malonės gavėjo dėkingumas natūraliai išplaukia iš mokėjimo ją priimti. Dievas, dovanodamas savo vienatinį Sūnų, arba dovanodamas pats save Jėzuje Kristuje, mus moko, kokia išties turi būti dovana. Dovana niekada neturi apsiriboti tuo, kas yra aplink mus, ar mums priklauso, tačiau su mumis tiesiogiai nėra susiję. Ne.

Dovana turi savyje įtraukti ir dalį mūsų pačių, mūsų širdies, mūsų gyvenimo, mūsų esaties. Mokėjimas save dovanoti – tai vienas dalykas, kurio mus moko pasirodžiusi išganingoji Dievo malonė. Kitas dalykas, kuris kyla iš Dievo malonės – tai žmogaus būties praturtinimas. Malonė visada yra skirta žmogui ir linkusi jį apdovanoti labiau pilnatvišku buvimu. Dievo, tapusio kūdikiu kontempliavimas, nėra tik paraginimas nuolankume įžvelgti didybę ir nebijoti retsykiais sekti Dievo pavyzdžiu.

Piemenys, atskubėję pamatyti ėdžiose paguldyto kūdikio Jėzaus, tikriausiai nė patys nenujautė, kaip nuo Dievo Sūnaus įsikūnijimo pasikeis jų gyvenimas. Nors galbūt savo buitine kasdienybe jis pasiliko toks pat, tačiau neabejotinai buvimas žmogumi įgavo kilnumo, kadangi įsikūnijimu Dievas pašventino žmogaus prigimtį. Ypač Rytų Bažnyčios Tėvai jau pačiame Dievo įsikūnijime regėjo visos žmonijos atpirkimo darbą. Vienas Kūčių ryto pamaldų priegiesmis šia tema skambėjo: Crastina die delebitur iniquitas terrae (Rytojaus dieną bus panaikintas žemės neteisumas).

Vakarų Bažnyčioje šie žodžiai veikiau būtų tariami Didįjį Ketvirtadienį. Šie du skirtingi teologiniai ir liturginiai akcentai tik parodo, kad tarp Dievo įsikūnijimo ir kryžiaus egzistuoja neatsiejamas ryšys. Brangūs broliai ir seserys, prašykime Viešpatį mums suteikti malonę žiūrėti šią naktį į prakartėlę su Betliejaus piemenų paprastumu, idant ir mes taptume kupini džiaugsmo, su kuriuo jie sugrįžo namo. Amen.

Šaltinis: https://palendriai.lt/aktualijos/homilija/484-%C5%A1v-kal%C4%97d%C5%B3-naktis-homilija-2016-a.html