Neregio nuo gimimo išgydymas mus liečia iš arti, nes tam tikra prasme esame visi gimę akli. Pats pasaulis gimė aklas. Remiantis tuo, ką sako mokslas, milijonus metų nebuvo gyvybės žemėje. Tačiau gyvybė buvo aklumo būsenos: neegzistavo dar akis, kad matytų, neegzistavo pats regėjimas. Sudėtinga ir tobula akis yra viena iš funkcijų, kuri lėčiausiai formavosi. Ši situacija iš dalies pasikartoja kiekvieno atskiro žmogaus gyvenime. Ką tik gimęs kūdikis nėra visai aklas, bet negeba skirti daiktų kontūrų. Išties regėjimas yra stebuklas, bėda ta, kad apsipratome ir laikome tai suprantamu dalyku. Su apsipratimu ir nuostabos praradimu netekome ir dvasinio gyvenimo pajautos. Juk daugelis iš mūsų turime fizinį regėjimą ir galime matyti kūrinijos šviesą, bet nedaugelis geba „įžiūrėti“ dvasinę šviesą. Tad atidžiau pažvelkime į evangelinio teksto kai kurias detales, priartinančias mus prie dieviškosios šviesos.

Mokiniai, pagal to meto bendrą mąstyseną, mano, kad aklo gimusio žmogaus aklumas yra jo paties ar jo tėvų nuodėmės padarinys. Tačiau Jėzus atmeta šią nuomonę ir sako: „Nei jis nenusidėjo, nei jo tėvai, bet jame turi apsireikšti Dievo darbai“ (Jn 9, 3). Riboto ir kenčiančio žmogaus akivaizdoje Jėzus galvoja ne apie galimas kaltes, bet apie Dievo valią, Dievo, sukūrusio žmogų gyvenimui. Todėl iškilmingai pareiškia: „Man reikia dirbti darbus to, kuris mane siuntė <…>Kol esu pasaulyje, esu pasaulio šviesa!“ (Jn 9, 5). Ir iškart pereina prie veiksmo: iš žemės ir seilių padaro purvo ir patepa juo neregio akis. Tai nuoroda į žmogaus sukūrimą (plg. Pr 2, 7). Hebrajų kalboje „Adomas“ reiškia „žemė“ arba „dirva“. Išties žmogaus kūnas sudarytas iš žemės elementų. Išgydydamas žmogų, Jėzus kuria iš naujo, dirba Tėvo, kuris jį siuntė, darbą.

Evangelijos pasakojimas apie neregio išgydymą taip pat atskleidžia pirmųjų krikščionių velykinę tikėjimo patirtį, kai, susitikus Prisikėlusįjį, „jų akys atsivėrė, ir jie pažino Jėzų“ (Lk 24, 31; plg. Jn 20, 14–16; 21, 12). Šiuo atveju kalbama ne tiek apie bendrą tikėjimą į Dievą, jo pasaulį, kuris nesibaigia ir su šio pasaulio pabaiga, bet apie tikėjimą į Jėzų Kristų. Evangelistas Jonas šį pasakojimą pasitelkia norėdamas parodyti, kaip pasiekiamas visiškas ir brandus tikėjimas į Dievo Sūnų. Pradžioje neregiui Jėzus yra tik žmogus: „Žmogus, vardu Jėzus, padarė purvo, patepė juo mano akis“ (Jn 9, 11). Vėliau į klausimą: „O ką tu manai apie vyrą, atvėrusį tau akis?“ jis atsakė: „Jis pranašas“ (Jn 9, 17). Žengtas žingsnis į priekį. Buvęs neregys suprato, kad Jėzus yra Dievo siųstasis, kad jis kalba ir veikia Dievo vardu. Pagaliau susitikęs dar kartą Jėzų sušunka: „Tikiu, Viešpatie!“ (Jn 9, 38) ir parpuolęs pagarbina jį, atvirai pripažindamas jį savo Viešpačiu ir Dievu.

Toks laipsniškas vidinio praregėjimo aprašymas kviečia ir mus savęs paklausti: „O kurioje kelio vietoje esu aš? Kas man yra Jėzus iš Nazareto?“ Kad Jėzus yra žmogus, niekas to neneigia. Kad jis yra pranašas, siųstas Dievo, irgi beveik visi sutinka. Bet daugelis čia ir sustoja. Tačiau to nepakanka. Taip pat ir musulmonas, jei laikosi to, kas užrašyta Korane, pripažįsta, kad Jėzus yra pranašas. Bet dėl to savęs nelaiko krikščioniu. Žingsnis, kuriuo tampama krikščioniu ta tikrąja žodžio prasme, žengiamas tada, kai Jėzus išpažįstamas Viešpačiu ir pagarbinamas kaip Dievas. Krikščioniškasis tikėjimas yra ne tik tikėti Kažkuo, kas amžinai egzistuoja ir yra anapus šio pasaulio, bet tikėti Asmeniu, atveriančiu gyvenimui naują horizontą ir sykiu duodančiu tvirtą kryptį. Išgydytasis neregys nėra teologas, negeba pateikti didingų dogminių apibrėžimų, kas yra Jėzus. Tačiau jis įgijo patirtį, prie kurios liko prisišliejęs: susitikus su Jėzumi iš Nazareto jo gyvenimas buvo apšviestas, jis išvydo tai, ko iki tol negalėjo patirti.

Iš tiesų Jėzus mums nepateikia sąrašo dalykų, kuriuos turime tikėti, bet sako: „Tikite Dievą – tikėkite ir mane!“ (Jn 14, 1). Krikščioniškasis tikėjimas yra tikėti į Jėzų Kristų, šviesos teikėją, atveriantį mums akis visų pirmiausia per Krikšto sakramentą. Kad išgytų, negalios kamuojamasis Jėzaus paliepimu turi nusiplauti Siloamo tvenkinyje. „Siloamas reiškia Siųstasis“ (Jn 9, 7), – komentuoja evangelistas hebrajų kalbos nemokantiems skaitytojams. Tai daugiau negu vien filologinė pastaba. Taip įvardijamas tikrasis stebuklo pagrindas. Nes Siųstasis yra Jėzus (plg. Jn 5, 30. 36. 38; 6, 39; 7, 16. 33; 8, 26; 11, 42; 12, 44. 49; 13, 16; 17, 3. 8. 23; 20, 21). Vadinasi, idant žengtų praregėjimo keliu, neregys nusiplauna per Jėzų ir Jėzuje. Šventasis Justinas († 164) rašo: „Tas nusiplovimas [Krikštas] vadinamas apšvietimu, nes tie, kurie gauna šį pamokymą, yra dvasioje apšviesti.“

Todėl Bažnyčios tėvų šis evangelinis tekstas visada buvo aiškinamas Krikšto perspektyvoje. Ankstyvųjų krikščionių giesmė, paimta iš Krikšto liturgijos, ragino: „Pabusk, kuris miegi, kelkis iš numirusių, ir apšvies tave Kristus“ (Ef 5, 14). Krikštas yra mūsų Siloamo tvenkinys, perėjimas iš tamsos į šviesą, apšvietimo akimirka. Jau nuo apaštalų laikų pakrikštytasis buvo vadinamas „apšviestuoju“ (plg. Žyd 6, 4; 10, 32), vardu, nusakančiu jo naują būseną. Krikšto apeigose įteikiama žvakė, uždegta nuo Velykinės žvakės – prisikėlusio Kristaus simbolio, yra ženklas, padedantis suprasti, kas įvyksta per Krikštą. Išties priėmę amžinąjį Žodį, „tikrąją šviesą, kuri apšviečia kiekvieną žmogų“ (Jn 1, 9), pakrikštytieji gauna tikėjimo dovaną, kurią yra kviečiami vienybėje su Bažnyčia stropiai ugdyti ir drąsiai liudyti: „Juk kadaise jūs buvote tamsa, o dabar esate šviesa Viešpatyje“ (Ef 5, 8).

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2014-02.pdf