Šiandienos liturginiai skaitiniai kalba apie santuoką, jie tinka kiekvienam žmogui, nepriklausomai nuo civilinės būklės ar luomo. Nuostabus pašaukimas į artumą ar bendrystę – „vieną kūną“ – užtemdytas ir apgadintas gimtosios nuodėmės. Ši nuodėmė nulemia mūsų veiksmų ir troškimų savanaudiškumą ir chaotiškumą. Socialinės apklausos liudija, kad jaunuoliai, išgyvenę tėvų skyrybas ir šeimoje patyrę nedarną, vis dėlto ilgisi darnios šeimos palaimos. Nors kažkur širdies gilumoje žinome, kaip turėtų būti, vis dėlto mūsų noras nuosekliai siekti gėrio susiduria su dideliu pasipriešinimu. Tas pasipriešinimas nėra išorinis, jis kyla iš mūsų pačių vidaus. Tai yra tas „širdies kietumas“, dėl kurio Mozės įstatymas tam tikromis aplinkybėmis leido atsižvelgti į žmogiškosios meilės silpnumą. Jėzaus mokiniai, girdėję viešą vienaprasmišką Jėzaus mokymą apie santuokos neišardomumą, vėliau privačioje aplinkoje – „namie“ dar kartą uždavė jam tą patį klausimą, veikiausiai tikėdamiesi, kad Jėzaus atsakymas nebus toks radikalus. Tačiau Jėzus vėl pakartoja Dievo įsakymą ir pradinį planą. Jis primena mūsų pašaukimo didybę.

Kiekvienam žmogui būdingi pamatiniai poreikiai: mylėti ir būti mylimam, jaustis saugiai ir drauge savarankiškai, jausti bendrumą su kitais žmonėmis, būti suprastam ir vertinamam, matyti savo veiklos prasmę. Šiuos poreikius turime visi, tik kartais esame juos taip giliai užslėpę, kad nė patys nesusivokiame. Mažas vaikelis riksmu praneša apie nepatenkintą poreikį. Jausdamiesi nereikalingi, nepriimami, nemylimi ar nevertinami, neįstengiame džiaugtis Dievo dovanomis, tai iškreipia mūsų žvilgsnį į save ir kitus.

Šiandien Viešpats pasilenkia prie šios mūsų patirties. Žvelgdamas į Adomą Dievas apima kiekvieną iš mūsų. Jis sako: „Negera žmogui būti vienam.“ Adomas, kaip ir kiekvienas iš mūsų, buvo apsuptas kūrinijos turtų, tačiau liko vienišas, nes neturėjo su kuo dalytis džiaugsmu. Nebuvo kas atsilieptų į jo jausmus ir žodžius. Negera, kad žmogus liktų vienas, nes jis sukurtas pagal Dievo paveikslą. Vidinis Dievo Trejybės gyvenimas yra tobula bendrystė ir Asmenų tarpusavio dovanojimasis. Esame sukurti panašūs į tokį Dievą, todėl mumyse glūdi bendrystės poreikis.

Dievas sukuria moterį iš Adomo šonkaulio. Tai nereiškia, kad moteris geresnė ar blogesnė už vyrą. Adomas pripažįsta visišką jos lygybę, nes sako: „Ši yra kaulas mano kaulų ir kūnas mano kūno.“ Adomas ir kiekvienas iš mūsų turime prarasti kažką savo, kad atrastume „bendrininką“, kitą žmogų, kuris mus priima, supranta ir mums atsiliepia. Neįmanoma sutikti kito vien keliant išankstines sąlygas, savinantis, savo gyvenimą išlaikant vien sau. Adomo bendrininkė buvo sukurta iš esminės kūno dalies, tos vietos, kurią pridengiame rankomis iškilus pavojui. Jei atveriame savo rankas, reiškia rizikuojame, esame beginkliai, pasirengę priimti kitą žmogų, tačiau drauge atiduoti savo savarankiškumą, gal net priimti smūgį, nuo kurio neapsiginsime. Daugiausia rizikavo ir plačiausiai rankas išskleidė naujasis Adomas – Jėzus Kristus.

Žmogiškai svarstant, skyrybos yra labai suprantamos. Kiekvienas žmogus ilgainiui turi daugybę progų nusivilti. Laikui bėgant klaidos ir silpnybės tampa vis akivaizdesnės, o džiugesio ir malonumo rezervai labai greitai išsenka. Taip pat Jėzaus laikais skyrybos buvo tiek žmogiška, tiek teisinė problema. Fariziejai nori patikrinti, koks Jėzaus požiūris į tai. Galbūt jie tikisi išprovokuoti griežtą, nepopuliarų nuosprendį. Kas kritikuoja skyrybas, visuomet sulaukia priešininkų. Tačiau Jėzui nerūpi klausytojų palankumas ar priešiškumas. Jis sako tai, kas yra tiesa ir Dievo valia. Verta atkreipti dėmesį, kaip abi pusės skirtingai akcentuoja problemą. Jėzus į fariziejų klausimą atsako klausimu: „O ką jums yra įsakęs Mozė?“ Jis turi omenyje skyrybų raštą. Toje visuomenėje, kurioje vyravo vyriška teisė, skyrybų raštas laidavo moteriai bent šiek tiek aiškumo ir saugumo. Fariziejų atsakymas skamba taip: „Mozė leido atleisti žmoną.“ Jie akcentuoja galimybę atleisti moterį. Jėzus nesileisdamas į diskusijas, kokiomis sąlygomis galima atleisti moterį, tiesiog pareiškia: „Dėl jūsų širdies kietumo parašė Mozė jums tokį nuostatą.“ Leidimas skirtis buvo istoriškai sąlygotas. Jėzus žino tikrąjį Dievo planą, kurį dabar siekia įgyvendinti be apribojimų. Iš istorinės sumaišties Jėzus veda santuoką į tą būklę, kurioje ji buvo kūrimo pradžioje, kai iš Dievo rankos išėjo visa, kas gera. Tai yra tikrasis santuokos matas. Vyras ir moteris Dievo sukurti vienas kitam, žmogiškuoju orumu jie yra lygūs partneriai. Tai Jėzaus amžininkams turėjo skambėti naujai ir gąsdinti.

Evangelistas Morkus priduria pasakojimą apie Jėzaus santykį su vaikais. Mokytojui atvedami vaikai, kad jis juos palaimintų. Mokiniams nepatinka, kad Jėzus vaikams rodo tiek daug dėmesio. Tačiau Jėzus užsirūstinęs sudraudžia mokinius: „Leiskite mažutėliams ateiti pas mane ir netrukdykite.“ Tegu vaikai ateina, nors jie ne visiškai supranta, kas yra Jėzus ir ką jis kalba. Dieviškųjų slėpinių akivaizdoje visi esame ganėtinai nenuovokūs. Svarbu, kad būtume panašūs į vaikus atvira širdimi ir pasirengimu atleisti.

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2009-17.pdf