Žvaigždėtas dykumos dangus ar viliojantys didmiesčių žiburiai liudija tą patį naujos vilties pažadą, į kurį Dievas kviečia kiekvieną žmogų. Klajoklio Abraomo istorija gali būti panaši į šiandienos žmogaus, pasimetusio minioje, siekiančio pasistatyti saugumą teikiančią palapinę metalo ir stiklo apsuptyje. Visų laikų žmones vienija tas pats širdies ilgesys, planai ir troškimai, vienija Dievo meilė, Kūrėją ir kūrinį susiejanti sandora. Net senatvės nulemtas jėgų netekimas, nugyventų metų našta gali tapti nauja pradžia. Dievo meilė užmezga su mumis sandorą, patvirtinamą skaistinančia ir gydančia Šventosios Dvasios liepsna, apimančia visa, kas mumyse perkirsta ir suketvirčiuota. Dievo meilė pašaukia mus nakties tamsybėje ir panašiai kaip Abraomą ištraukia iš palapinių bei slėptuvių, idant parodytų vilties šviesuliais žibantį dangų. Nepaisydami visų nuogąstavimų, leiskimės vedami šios meilės.

Dievo meilė veikia mūsų „vargingame kūne“, į kurį Šventoji Dvasia įlieja ramybės ir džiaugsmo. Dievo meilė byloja mums net iš miglos ir nesupratimo debesies, kai iki galo nesuprantame nei to, kas aplink mus dedasi, nei savęs. Nebijokime! Taboro kalnas yra nebylus Gerosios Naujienos liudytojas. Lipkime į jį, idant aiškiau išvystume, kur mūsų tikroji Tėvynė, ir suvoktume viltį, į kurią esame pašaukti.

Kas įkvepia apaštalą Paulių, rašantį filipiečiams paraginimo žodžius? Ar jis gėrisi savo dorybėmis ir tobulumu? Jokiu būdu. Paulius, pateikdamas save kitiems kaip pavyzdį, nesiekia būti niekam tikslu. Priešingai, iš visų jėgų stengiasi patraukti kitus į tą tikslą, kurio pats siekia: „Siekiu laimikio aukštybėse“ (Fil 3, 13). Apaštalą drąsina ne jo asmeninis tobulumas, bet tai, ką patyrė lemtingame kelyje į Damaską. Ne tik apaštalui Pauliui teko malonė išvysti Kristų. Dar anksčiau ant Atsimainymo kalno Jėzus pasirodė savo šlovės spindesiu Petrui, Jokūbui ir Jonui. Vėliau tą patį patyrė ir kiti mokiniai, kai Jėzus pasirodė jiems po prisikėlimo. Tie įvykiai suteikė prasmę ir kryptį ne tik jų gyvenimui, bet ir visų įtikėjusiųjų į Kristų per apaštalų liudijimą. Į šį tikinčiųjų būrį per krikštą įsitraukia vis naujos kartos. Kaskart iš naujo išsipildo palaiminimas, kuriuo Dievas apdovanojo Abraomą rodydamas į žvaigždėtą dangų: „Taip gausūs bus tavo palikuonys.“ Suvokdami Kristuje dovanotų Dievo pažadų didybę, kupini dėkingumo apaštalo Pauliaus pavyzdžiu jų siekiame ir tikime, kad pasieksime – panašiai kaip Abraomas, kuris žvelgdamas į žvaigždėtą dangų patikėjo Dievu.

Atsimainymo scena vaizduojama trijose sinoptinėse Evangelijose, tačiau tik evangelistas Lukas pradeda pasakojimą nuo Jėzaus maldos. Jėzus atsiveria Tėvui ir spindi Dievo šlove. Atsiranda Mozė ir Elijas, kurie taip pat spindi Dievo šlove. Mozė ir Elijas, įasmeninantys Įstatymo ir Pranašų knygas, kalbasi su Jėzumi, kuris yra pats Dievo Žodis. Jie kalba apie Dievo planą žmonijai, apie pergalę prieš nuodėmę ir mirtį. Petras, Jokūbas ir Jonas kol kas to nesupranta. Jie vis dar tikisi žemiškos karalystės. Dvasinė sritis jiems kol kas nepasiekiama. Ji yra anapus. Balsas iš debesies, iš anapus, yra skirtas jiems ir mums.

Žmogiškajam protui ir juslėms tenka dorotis su slėpiningos dvasinės patirties iššūkiu. Prieš sandoros auką Abraomą „apėmė didelis miegas ir apgaubė didelė, baisi tamsa“. Atsimainymo metu Mozei ir Elijui kalbantis su Jėzumi apaštalus tai pat suėmė miegas. Apaštalas Paulius moko, kad svarbiausia yra dvasinė tikrovė: „Mūsų tėvynė danguje, ir iš ten mes laukiame Išgelbėtojo.“ Turime Dievui leisti perkeisti mūsų mintį pagal šią dvasinę tikrovę. Šventasis Paulius pataria filipiečiams fariziejiškai nesididžiuoti žydų papročiais ir apipjaustymu. Priklausomybę Dievo tautai lemia ne išorinės apeigos.

Mozė ir Elijas pasirodė aptarti Išėjimo plano. Ne anuometinio izraelitų išėjimo iš Egipto, bet naujos Dievo tautos išėjimo iš nuodėmės pasaulio į meilės ir taikos karalystę. Į šį naująjį pasaulį žmones ves naujasis Mozė – Jėzus. Žmonės išgirdo Dievo tiesą iš naujo pranašo – Jėzaus. Evangelistas Lukas rašo, kad šlovėje pasirodę Mozė ir Elijas „kalbėjo apie Jėzaus išėjimą, būsiantį Jeruzalėje“. Pranašai kalba apie būsimą Jėzaus mirtį ne kaip apie pabaigą, bet kaip apie pradžią. Jie skelbia Jėzaus pašlovinimą: mirtį, prisikėlimą ir žengimą į dangų. Iš dangaus pasigirdęs Tėvo balsas paskelbia tai, ką jau buvome girdėję Jėzaus krikšto metu: „Šitas mano išrinktasis Sūnus, jo klausykite!“ Balsas liudija, kad atsimainęs Jėzus yra tas pats asmuo, kuris priėmė krikštą prie Jordano.

Drauge su Petru, Jokūbu ir Jonu žvelgdami į atsimainiusį Jėzų galime suvokti nuskaistinantį kančios ir mirties perkeitimą. Perėjimas iš mirties į prisikėlimą apima ne tik mūsų mirties momentą, jis išgyvenamas kasdien, ypač per gavėnią.

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2010-03.pdf