Trečiąjį Velykų sekmadienį Evangelijos ištraukoje dar kartą pabrėžiama prisikėlimo tikrovė: Jėzus prisikėlė ne simboliškai, bet tikrai, su savo kūnu. „Mes su juo valgėme ir gėrėme, jam prisikėlus iš numirusių“, – pasakys šv. Petras Apaštalų darbuose (10, 41), greičiausiai remdamasis būtent šiuo Evangelijos įvykiu. Pasakojimas prasideda nurodant bendruomenės veikimo aplinką: „prie Tiberiados ežero“ (Jn 21, 1). Tiberiados miestas buvo pastatytas ant vakarinio ežero kranto apie 20 m. pr. Kr. imperatoriaus Tiberijaus garbei. Būtent čia, Jono evangelijoje, pirmą kartą istorijoje ežeras pavadinamas ne Galilėjos, bet Tiberiados ežeru. Po papiktinančios kryžiaus mirties mokiniai sugrįžo į savo tėviškę prie savo žvejybos darbų, t. y. prie tos veiklos, kurią vykdė prieš susitikdami Jėzų. Jie sugrįžo į prieš tai buvusį gyvenimą. Tai leidžia pajusti sumišimo ir nesėkmės nuotaiką, įsismelkusią į jų bendruomenę (plg. Mt 26, 31; Mk 14, 27). Mokiniams buvo sunku suvokti tai, kas buvo įvykę Didįjį penktadienį.

Žvejoja septyniese. Skaičius 7 nurodo visumą arba tobulą bendrystę. Pirmasis iš jų paminėtas Simonas Petras. Šiame pasakojime pabrėžiamas Petro vaidmuo. Tai jis nusprendė žvejoti, taip pat jis pirmasis, iššokęs iš valties, atplaukė pas Jėzų. Žvejojama nevaisingai visą naktį. Jų tinklai yra tušti. Tačiau, kai viskas atrodė baigta, vėl, kaip ir Emauso kelyje (plg. Lk 24, 13–32), Jėzus ateina pas savuosius. Jis juos pasitinka rytui auštant. Tai nuoroda į naują prisikėlimo tikrovę. Bet mokiniai nežino, kad ant kranto stovi Jėzus. Bendruomenei kažko trūksta: be tikėjimo į Kristaus prisikėlimą jos veikla yra bergždžia. Kai Jėzus paklausė: „Vaikeliai, ar neturite ko valgyti?“ (Jn 21, 5), mokiniai atsako patvirtindami šį nevaisingumą.

Prisikėlusiojo žodis keičia situaciją: „Užmeskite tinklą į dešinę nuo valties, ir pagausite“ (Jn 21, 6). Biblijoje dešinė simbolizuoja gyvenimo pilnatvę, palaiminimą, išganymą (plg. Pr 48, 14; Iš 15, 6; Ps 16, 8. 11; 18, 36; 48, 11; 110, 1; 138, 7; Iz 41, 10; Ez 20, 33–34; Mt 25, 33–34; Mk 16, 19; Lk 22, 69; Apd 2, 33; 7, 55–56; Rom 8, 34; Ef 1, 20; Kol 3, 1; Žyd 1, 3; 8, 1; 12, 2; Apr 1, 16–17). Paprastai žuvys tinklu užgriebiamos naktį, kai yra tamsu, bet ne rytą, kai vanduo jau persišviečia. Mokiniai, nors ir neatpažinę dar Jėzaus, patiki jo žodžiu: „Taigi jie užmetė ir jau nebeįstengė jo [tinklo] patraukti dėl žuvų gausybės“ (Jn 21, 6).

Vienas iš mokinių, apšviestas dieviškos meilės, pirmas sugeba įžvelgti šios sėkmės priežastį. Jis ištaria: „Juk tai Viešpats!“ (Jn 21, 7). Ir jo nežymus pastebėjimas palieka esminį pėdsaką pasakojime. Tasai, kuris pirmas atbėgęs prie kapo „pamatė ir įtikėjo“ (Jn 20, 8), ir šį kartą yra pirmasis atpažinęs bei paliudijęs Kristų. Atrodytų, kad „mokinys, kurį Jėzus mylėjo“ (Jn 20, 2; 21, 7), lieka prisikėlimo pasakojimų šešėlyje. Ir vis dėlto jo buvimas tarp mokinių, pakylant iš tamsos, yra svarbus. Jį su Jėzumi sieja gyvas vidinis ryšys. Jų glaudi bendrystė Jono evangelijoje iškyla tik kelis kartus, tačiau visi kiti apaštalai yra lyg ir priklausomi nuo šios bendrystės. Pavyzdžiui, užtenka pasakyti: „Juk tai Viešpats!“, ir įvykiai įgauna kitą atspalvį, pradedama pastebėti neregimybė, atpažįstama iš vidaus, o ne iš išorės.

Atpažinus Kristų, Petras apibendrina naują bendruomenės nusiteikimą: persijuosia palaidinę (nuoroda į tarnystę; plg. Jn 13, 4) ir šoka į ežerą (pasirengimas priimti pavojus). Atstumas iki kranto yra 200 mastų – apie 90 met­rų. Petras tai daro vienas, nes jaučia pareigą susitaikyti su Jėzumi: nepriėmė Jėzaus kaip tarno (plg. Jn 13, 6. 8) ir tris kartus jo išsigynė (plg. Jn 18, 17–27). Pasiekę krantą, mokiniai pirmiausia pamato Jėzaus meilės ženklą: „žėrinčias žarijas, ant jų padėtą žuvį ir duonos“ (Jn 21, 9). Ant žėrinčių žarijų padėta žuvis Bažnyčios tėvams simbolizavo Kristų: Piscis assus, Christus passus (lot. „Kepta žuvis – kenčiantis Kristus“). Šventasis Grigalius Didysis († 604) sako: „Ką kepta žuvis reiškia mums, jei ne patį Dievo ir kenčiančių žmonių tarpininką? Jis teikėsi būti paslėptas žmonijos vandenyse, jis norėjo būti pagautas mūsų mirties tinklu ir savo kančioje jis buvo, taip sakant, keptas ant sielvartų ugnies.“

Žuvys suskaičiuojamos. Jų yra tiksliai 153. Kiekvienas evangelijų skaitytojas turi teisę kai kuriuos stebuklus aiškinti kaip simbolinius veiksmus. Pavyzdžiui, anot šv. Jeronimo († 420), graikų zoologai žinojo 153 žuvų rūšis. Vadinasi, Jėzaus palaiminta Bažnyčios veikla gali vienyti visas tautas apie save, nepatirdama dėl to skilimo: „Nors jų buvo tokia gausybė, tačiau tinklas nesuplyšo“ (Jn 21, 11). (Beje, sakoma, jog būtent apaštalas Petras „išvilko tinklą į krantą“ (Jn 21, 11); galbūt tai yra viena iš sąlygų, kad tinklas nesuplyštų – Bažnyčia išliktų vieninga?) Arba, kaip sako šv. Augustinas († 430), galima padėti tašką, po juo – du taškus ir taip toliau linija po linijos; padėjus 153 taškus, gaunamas lygiašonis trikampis, taigi Švč. Trejybės simbolis. Tačiau kartu visada privalu neišleisti iš akių, kad simbolinis kurio nors vyksmo pobūdis ir jo istorinis faktiškumas nėra priešingybės. Iš esmės istorinis aktas kartais įgyja prasmę tik simbolinio supratimo plotmėje, bet dėl to netampa mažiau istoriškas. Kukliu istoriniu lygmeniu tik pasakoma, jog tuo metu buvo privalu mokėti mokestį nuo pagautų žuvų. Žvejyba vertęsi broliai Simonas ir Andriejus, lygiai kaip broliai Jokūbas ir Jonas, tiesiog suskaičiavo žuvis, kaip buvo pratę.

Jėzus imasi iniciatyvos ir pakviečia bendruomenę valgyti: „Eikite šen pusryčių!“ (Jn 21, 12). Pradedant pusryčius šiuo eucharistiniu ženklu, niekas nebeklausia: „Kas tu esi?“ (Jn 21, 12), nes žino, kad jis yra Viešpats. Ketvirtoje evangelijoje šį klausimą, į kurį nebuvo galutinio atsakymo, išgirstame keletą kartų (plg. Jn 1, 19; 8, 25; 10, 24; 18, 33). Patyrus Kristaus prisikėlimą, klausimų nebelieka.

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2013-03.pdf