Šio sekmadienio Evangelijoje Jėzus pažada, kad Šventosios Dvasios vadovaujama Bažnyčia toliau vis giliau pažins Kristaus apreikštąją tiesą (plg. Jn 7, 39; 13, 7; 14, 17. 26) ir patį Kristaus asmenį (plg. Jn 15, 26; 20, 9); tačiau naujo oficialaus apreiškimo Šventoji Dvasia neteiks (plg. Jn 16, 12–15). Teisingai vertėtų suprasti ir Jėzaus pasakymą: „Tėvas už mane aukštesnis“ (Jn 14, 28), nes Tėvas siuntė, davė, o Jėzus – žmogus, „kuris kalbėjo jums tiesą, girdėtą iš Dievo“ (Jn 8, 40); savo dieviškąja prigimtimi Jėzus lygus su Tėvu, o žmogiškoji jo prigimtis – Dievo sukurta.

Tačiau šiandien atidžiau pažvelkime į Jėzaus savo mokiniams dovanotą dvasinį taikos ir ramybės palikimą: „Aš jums palieku ramybę“ (Jn 14, 27). Dieviškoji taika ir ramybė apsireiškia kūrinijoje. Juk mikro ir makro pasaulyje mes matome ne chaosą, bet tvarką, rimtį, harmoniją. Dievas sukūrė tvarkingą pasaulį. Nuodėmė išbalansavo žmogaus vidinį pasaulį. Tačiau pasaulį pasiekė žmogaus atpirkimas: „Garbė Dievui aukštybėse, o žemėje ramybė jo mylimiems žmonėms!“ (Lk 2, 14). Žmogaus atpirkimas iš nuodėmės taip pat yra tos dieviškosios taikos planas. Kūrinija ir atpirkimas mums duoda raktą, kad galėtume suprasti mūsų gyvenimo žemėje prasmę ir užduotį, kitaip tariant, esame pašaukti nešti ramybę ir taiką. Todėl Paskutinės vakarienės metu, prieš įžengdamas į atpirkimo slėpinį, Jėzus paliko savo mokiniams ramybę. Jėzaus šālôm – išganymo dovana, apimanti mesijinės palaimos apstumą. Hebrajiškas šālôm buvo ir yra įprastas žydų pasisveikinimas: šālôm lākem!, t. y. „ramybė jums!“.

Jėzus irgi kviečia savo mokinius taip sveikinti sutiktus žmones: „Į kuriuos tik namus užeisite, pirmiausia tarkite: ‘Ramybė šiems namams!’“ (Lk 10, 5). Pirminė šālôm reikšmė yra materiali, tai palinkėjimas kitam gėrio, saugumo ir apstybės. Bet šis pasveikinimas taip pat nurodo bendrystę su Dievu: „Tepažvelgia Viešpats į tave maloniai ir tesuteikia ramybę!“ (Sk 6, 26). Todėl galiausiai šālôm įgavo mesijinę ir eschatologinę prasmę: „Jo viešpatavimas be ribų, o taika begalinė“ (Iz 9, 6). Taip šālôm susitapatina su išganymu. Tuo norima pasakyti, jog ramybę, kurios visi taip trokštame, kažin ar įmanoma pasiekti be Dievo. Šventasis Raštas kalba apie „Dievo ramybę“ (Fil 4, 7), dar dažniau apie „ramybės Dievą“ (Rom 15, 33).

Vadinasi, ramybė nurodo ne tik tai, ką Dievas daro ar duoda, bet ir tai, koks jis. Ramybė yra tai, kas viešpatauja Dieve. Beveik visos religijos, egzistavusios Biblijos laikais, pažinojo tik tarpusavyje kariaujančias dievybes. Apie tai kalba babiloniečių ir graikų mitai. Šventajame Rašte aiškiai atsiskleidžia visiškas naujumas ir skirtumas, nes kalbama apie Švč. Trejybę – tobulą vienybės meilę tarp trijų dieviškųjų Asmenų. Bažnyčia viename iš Valandų liturgijos himnų trivienį Dievą vadina „ramybės okeanu“. Ir tai nėra poetiškas posakis. Bažnyčios tėvams ramybė, kaip ir meilė, yra Dievo vardas.

Laiške efeziečiams Kristus vadinamas „mūsų sutaikinimu“ (2, 14), vadinasi, pats Kristus ir yra ta ramybės dovana, kurią jis mums duoda ir kurios mes trokštame. Šią dovaną jis mums įteikė dovanodamas savo gyvenimą ant kryžiaus. Būtent šią dvasinę, o ne pasaulio ramybę Jėzus mums duoda. Jis kalba ne apie išorinę ramybę, kai nėra karo ir konfliktų tarp skirtingų žmonių ir tautų. Nors kitais atvejais jis kalba ir apie šią ramybę, pavyzdžiui, kai sako: „Palaiminti taikdariai, nes jie bus vadinami Dievo vaikais“ (Mt 5, 9). Bet čia, savo kančios išvakarėse, jis kalba apie vidinę, širdies ramybę, kai žmogus yra taikoje su savimi ir su Dievu. Tai galima suprasti iš to, kas sakoma iškart po tų žodžių: „Tenebūgštauja jūsų širdys ir teneliūdi!“ (Jn 14, 27). Ši ramybė esminė, be jos negalima jokia kita ramybė ir taika. Juk milijardai nešvarių vandens lašų nepadaro jūros švarios, taip ir milijardai neramių širdžių nepadaro žmonijos taikingos.

„Įgyk ramybę, ir daugelis aplink tave išsigelbės“, – sako šv. Serafimas Sarovietis († 1833). Pagrindinė kliūtis, neleidžianti įgyti ramybės, yra tikėjimo į mus mylintį Viešpatį stoka ir nuodėmė, nes per nuodėmę prarandame malonę. Šv. Siluanas Atonietis († 1938) apie tai sako: „Nuodėminga, aistrų pavergta siela negali turėti ramybės ir džiaugtis Viešpačiu, nors ir valdytų visus žemės turtus, nors ir karaliautų visame pasaulyje. Jeigu tokiam karaliui, linksmai puotaujančiam su savo kunigaikščiais ir šlovingai sėdinčiam soste, staiga pasakytum: ‘Karaliau, tu dabar mirsi‘, – jo siela sunerimtų ir pradėtų drebėti iš baimės, ir jis pamatytų, koks yra silpnas. O yra tokių vargšų, kurie nejaučia mirties baimės, jie sutinka ją ramiai, kaip palaimintasis Simeonas, andai sušukęs: ‘Dabar gali, Valdove, kaip buvai žadėjęs, leisti savo tarnui ramiai iškeliauti‘ (Lk 2, 29). Kokia rami buvo teisiojo Simeono siela, gali suprasti tik tie, kurių sielos jaučia Dievo ramybę arba bent buvo ją patyrusios.“

Po Antrojo pasaulinio karo buvo išleista knyga „Paskutinieji laiškai iš Stalingrado“. Tai vokiečių kareivių, apsuptų Stalingrade, laiškai, išsiųsti su paskutiniu lėktuvu prieš lemiamą rusų kariuomenės ataką, kurioje visi žuvo. Viename iš šių laiškų, atrastų pasibaigus karui, jaunas kareivis rašė savo tėvams: „Nebijau mirti. Mano tikėjimas man teikia šį nuostabų saugumą.“ Iš tiesų priešnuodis nerimui yra pasitikėjimas Dievu: „Tegul neišsigąsta jūsų širdys! Tikite Dievą – tikėkite ir mane!“ (Jn 14, 1). Todėl šv. Mišių pabaigoje, pasikeisdami ramybės palinkėjimu, mes trokštame vienas kitam ne tik gėrio, sveikatos, atleidimo, bet taip pat ir Kristaus ramybės, kuri pranoksta bet kokį žinojimą (plg. Ef 3, 19).

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2013-04.pdf