Dažnai girdime pasiteisinimą: „Nedarau nieko bloga.“ Taip bandoma gintis nuo tylių sąžinės priminimų ar garsiai išsakomų priekaištų. Suprask: žmogus (veikiausiai krikščionis) laikosi savo nusistatytų dorovės normų, tačiau malda, sakramentai, Šventasis Raštas – tai ne jam, tam jis neturi laiko. Neįmanoma būti krikščionimi nesiangažuojant visa širdimi. Jei kas krikščionybę išgyvena kaip pareigą, elgiasi korektiškai ir mano, kad nedaro nieko pikta, – to aiškiai per maža. Jėzui nereikia dorovės funkcionierių. Savo mokiniams jis kelia aiškią sąlygą, kad jį mylėtų. Jėzui kiekvienas veiksmas ar darbas yra vertas tiek, kiek jis yra meilės išraiška. Kas myli Jėzų, laikosi jo žodžio. Krikščionys vadovaujasi ne tik bendrosiomis visuomenės moralės normomis, bet taip pat Jėzaus žodžiais, priimdami juos asmeniškai. Tokia gyvensena turi dvejopas pasekmes. Viena vertus, tampa savotiškai sunkiau: nebepadeda įpročiai dėl gyvenimo blogybių bei nemalonumų kaltinti aplinkinius, charakterį, išsilavinimą, postą. Tačiau taip pat sulaukiame dovanų. Į Kristaus mokinio veiklią meilę Tėvas atsako savo meile. Dievas nesileidžia pralenkiamas meilės dosnumu.

Jėzus žada dar vieną džiaugsmą: „Mes pas jį ateisime ir apsigyvensime.“ Kas tas „mes“? Tėvas ir Sūnus suvienyti Šventosios Dvasios meile. Triasmenis Dievas nuolat gyvena Jėzų mylinčiuose mokiniuose. Jis veikia juose ir per juos. Dievo buveinė žemėje yra jį tikinčiame ir mylinčiame žmoguje, taip pat tikinčioje ir mylinčioje bendruomenėje. Šventasis Paulius sako: „Jūs esate gyvojo Dievo šventovė“. Bažnyčios pastatas yra tik antrinė Dievo buveinė.

Jėzaus žodžių atmetimas arba ignoravimas – tai ženklas, kad žmogus nemyli Jėzaus. Negalima teigti, kad tikime į Dievą, neklausydami jo pasiųsto Jėzaus žodžio. O jei Jėzaus sekėjas pamiršta Dievo žodį? Žmogus tiesiog negali vienu metu suvokti ir susieti daugelio dalykų. Dėl šios žmogui visuotinai būdingos priežasties Tėvas atsiunčia Šventąją Dvasią kaip pagalbininkę ir Jėzaus padėjėją. Trys dieviškieji Asmenys veikia susieti glaudžiausiu vidiniu ryšiu. Šventoji Dvasia individualiame krikščionyje ir bendruomenėje tęsia Jėzaus mokymą. Šventoji Dvasia nemoko nieko naujo, o tik tai, ko jau mokė Jėzus, ji tapatinasi su Jėzuje atskleistu Dievo apreiškimu. Individualus krikščionis ir visa Bažnyčia deda pastangas laikytis Dievo apreiškimo pilnatvės. Net turėdami geriausią valią žmonės ką nors praleidžia ar suklysta. Krikščionių žvilgsnį temdo laiko dvasios nulemtos nuomonės ar visuomeninės padėties hierarchija. Tada Jėzaus žodžiai praranda savo spindesį ir aiškumą, o kai kurie iš viso išnyksta iš dėmesio lauko.

Šventoji Dvasia naudojasi įvairiais mokymo metodais. Ji moko per Dievo žodžio skelbimą, katechezę, pamokslus, vyskupų laiškus, popiežių enciklikas bei Bažnyčios Susirinkimus. Kartais Šventoji Dvasia individualiems krikščionims primena pamirštus Jėzaus žodžius, ir tokiam krikščioniui tenka sunki užduotis vėl priminti tikėjimo broliams tą vertingą žodį – juk visi gyvename kiekvienu žodžiu, išeinančiu iš Dievo lūpų.

Taigi Šventoji Dvasia yra nepaliaujama ir neišsemiama to paties Apreiškimo versmė. Kai kada neteisingai įsivaizduojame, tarsi tikėjimo paveldas būtų vienąkart sudėtas ir uždarytas kaip lobis į skrynią, tereikia ją atidaryti ir pasiimti. Tačiau iš Jėzaus žodžių tampa aišku, jog tikėjimas yra mokymasis ir atminimas. Jėzus taip pat kalba apie savo testamentinį priesaką. Jis palieka mums savo dvasinį taikos ir ramybės palikimą. Pabrėžia, kad palieka mums savo ramybę – jis ją įsteigė ir pirko už brangią kainą. Čia turima omenyje ne vidinė sielos ramybė, ne visų žmogaus galių darna: Jėzus kalba apie išganymą, bendrystę su Dievu. Ši ramybė yra iš esmės skirtinga nuo paliaubų ar taikaus sambūvio, politikų bei diplomatų pasiektos taikos, iš tikrųjų besiremiančios jėgos pusiausvyra, taika, kylančia iš baimės. Kristaus ramybė taip pat skirtinga nuo žmogaus siekiamo susikurti ramaus pasaulėlio, kur susipina gyvenimo saugumas ir komfortas. Ar krikščionis nori priimti tokią Kristaus siūlomą ramybę, ar pasitenkinti tik savo ramiu pasaulėliu, šiapus savo kiemo tvoros? Tik Kristaus siūloma ramybė teikia pakankamą pamatą patvariai taikai. Kitokia ramybė yra statoma ant smėlio, be pamatų. Kristaus siūloma taika ir ramybė reiškia taiką tarp tautų, klasių bei rasių. Kiekvienas krikščionis Kristaus pavyzdžiu yra taikos bičiulis ir kūrėjas. Nė vienas krikščionis negali šalintis nuo taikdarystės, kartais labai nedėkingos užduoties.

Povelykiniu laikotarpiu kitaip išgirstame Jėzaus žodžius: „Aš iškeliauju ir vėl grįšiu“. Šioje frazėje telpa kančia, mirtis ir prisikėlimas, taip pat tūkstantmečiai ir nesuskaičiuojama daugybė kartų, kai Kristus savo įkurtos Bažnyčios nariuose buvo kryžiuojamas ir persekiojamas. Evangelistas Jonas taikliai apibendrina Jėzaus gyvenimo prasmę. Nepaisydami atsiskyrimo nuo Jėzaus, mokiniai iš meilės turi džiaugtis tuo, kad jis pašlovintas pas Tėvą.

Parengė K.L.

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/old/bz0708/708hom2.html