Kinų Imperatorius Yongle (1405–25 m.), kaip sako kinų legenda, liepęs vienam liejyklos savininkui nulieti varpą Pekino priemiesčio šventyklai. Dirba, prakaituoja žmogelis, ištirpina varį, nulieja varpą, mėgina skambinti, balsas – kaip kad, rodos, būtų permuštas: duslus, džeržgiąs. Iš naujo tirpina, iš naujo lieja – niekas neišeina. Imperatorius įširdo. „Jei dar sykį liejęs nenuliesi gero varpo – suskambės tavo kaukolė.“ Persigando nelaimėlis, nusiminė šeimyna, o duktė pradėjo melsti visus dievus ir deives, kad tėvui gerai pavyktų. Vienas stabas jai atsakęs: „Tėvui pasiseks, jei varpo tirpinyje užges žmogaus gyvybė.“ Duktė nieko nesakė. Variui ištirpus, ji šoko į krosnį ir, tėvui nė nepasijutus, liko naujojo varpo junginys. Ir koks gražus, žavingas jo skambesys! Jį užgavus, aidėjo švelnaus moteriško balso atgarsis… Tiek švelnus ir žavingas, kad ir dabar kiniečiai, sugaudus tam varpui, girdi karžygės dukrelės balsą.