Pasakojimas apie kaimą Kinijoje, kur visi gyventojai buvo stabmeldžiai, išskyrus vieną krikščionį Juozapą. Kaimo gyventojus kamavo sausros ir derliaus nuostoliai, bet jų maldos stabams nepadėjo. Juozapas, pasitikėdamas Dievu, davė pagoniui Sen Lingui švęsto vandens ir patarė apšlakstyti juo ryžių lauką ir melstis. Sen Lingas taip ir padarė, ir jo ryžių laukas užderėjo, nors kitų išdžiūvo. Sen Lingas atsivertė ir priėmė krikštą. Pasakojimas iliustruoja Dievo malonės ir švęsto vandens galią.

[Kinijoje] keliolika šeimų kaimas tarp ryžiais apsėtų laukų. Visi gyventojai stabmeldžiai. Tik vienas senis, Juozapas Siao, krikščionis. Kaimo būklė nepergeriausia, gali sakyt, bloga: vandens upelis dažnai išdžiūsta, ryžiai nepribręsta, o jei ir pribręsta, tai žymią dalį sunaikina pelės ir žiurkės. Tuo atveju – vargas, badas, sielvartai. Pagonys maldauja pagalbos savo seną stabą, medinį, nušiurusį Budą. Bet nieko jiems tai negelbi. Juozapas savo trobelėje meldžia savo tikrąjį Dievą, ir jam neblogiausiai sekasi. Vieną dieną pas Juozapą ateina pagonis Sen Lingas ir klausia: „Juk tu krikščionis, ar ne?“ — „Taip.“ — „Gerai, jei tavo Dievas apsaugos mano ryžius ir apgins juos nuo pelių, tai ir aš tapsiu krikščioniu,“ linksmai atsiliepė Sen Lingas. Juozapas paėmė švęsto vandens indą ir, duodamas jį Sen Lingui, tarė: „Imk, štai, šitą indą: jame yra švęsto vandens. Apšlakstyk juo savo ryžius, karštai atsidusk į mano Dievą ir pamatysi. Be to, stenkis išmokti katalikų tikėjimo tiesas. Gerasis Dievas suteiks tau prašomą malonę.“ Pavasarį Sen Lingas apšlakstė savo ryžių lauką švęstu vandeniu, nekreipdamas dėmesio į tai, kad kiti pagonys iš jo juokėsi. Bet netrukus visų pagonių akys nukrypo į Sen Lingą, nes jo ryžių laukas užderėjo, o kitų beveik visiškai išdžiuvo. Tą patį rudenį Sen Lingas priėmė krikštą, ir jo pavyzdys patraukė dar vieną kitą.