Pasakojimas apie du brolius, gyvenančius skurde su girtuokle močiute Edinburge. Vyresnysis brolis, pardavinėdamas degtukus, nupirko pinigų iš pono, bet grįždamas buvo parblokštas vežimo ir mirtinai sužalotas. Prieš mirtį jis per jaunesnįjį brolį grąžino pinigų grąžą ponui. Ponas, sujaudintas vaikų sąžiningumo ir skurdo, pažadėjo rūpintis jaunesniuoju broliu. Pasakojimas iliustruoja pasiaukojimą ir atsakomybę net sunkiausiomis sąlygomis. „[Nupirk…
Pasakojimas apie mažą berniuką Petrą Paryžiuje, kuris, pamatęs plakatą apie dainininkės Malibran koncertą, prisiminė alkaną motiną ir neturėjo pinigų nei maistui, nei vaistams. Jis nunešė poniai Malibran savo parašytą dainelę, tikėdamasis, kad ji uždainuos ją koncerte ir leidykla nupirks. Ponia Malibran sužavėta, nupirko dainelę, padėjo Petrui ir jo motinai, o vėliau, kai ji mirė, Petras,…
Pasakojimas apie maro epidemiją Romoje 1590-1591 metais, per kurią mirė 60 000 žmonių ir trys popiežiai. Šv. Aloyzas pasišventė ligonių slaugymui, rinko jiems išmaldą ir nešė sergančiuosius maru į ligoninę ant savo pečių. Šis pasiaukojimas tapo jo ankstyvos mirties priežastimi. Iš Romos ligoninės "Santa Maria della Consolazione" minima statula, vaizduojanti šv. Aloyzą nešantį ligonį, kaip…
Šv. Pranciškus Asyžietis, nugalėjęs prigimtinę baimę, apkabino ir pabučiavo raupsuotąjį. Tai tapo jo atsivertimo pradžia. Nuo tada jis tarnavo raupsuotiesiems, vadindamas juos broliais ir seserimis. Jaunas kaimietis atsisakė pinigų už gelbėjimą, prašydamas atiduoti juos vargšai šeimai. Prezidentas, atidaręs duris vėlai grįžusiems žmonėms, pasielgė mandagiai ir geranoriškai. Šv. Pranciškus Asyžietis visada buvo gailestingas: kas tik ko…
Šv. Liucijonas atrodė taip doriai, kad net nedorėliai atsiversdavo jo akivaizdoje. Imperatorius Maksimijonas bijojo jo įtakos ir kalbėjo su juo už uždangos. Sakoma, kad šv. Liucijonas kankinys taip padoriai atrodęs, kad jo akivaizdoje kiekvienas nedorėlis atsiversdavęs, o pagonis išsižadėdavęs pagonystės. Kada Liucijoną pasišaukęs imperatorius Maksimijonas, su juo kalbėjęs už uždangos – taip bijojęs šventojo išvaizdos…
Šv. Pranciškus Asyžietis ir jo mokinys, eidami per miestą paprastais vienuolių rūbais, nekalbėdami, savo pasirodymu padarė didesnį įspūdį ir pamokslą nei žodžiais, nes žmonės pamatė tikrą dorybę. Šv. Pranciškaus Asyžiečio laikais žmonės buvo gerokai sugedę. Ypatingai visokių nedorybių buvo paplitę tarp skęstančių prabangoje miesto gyventojų. Visokiais tad būdais šventasis stengėsi juos taisyti ir gelbėti iš…
Montesquieu teigė neklausantis apkalbų, nes jos gali apgaudinėti arba sukelti neapykantą. „Niekad neklausau apkalbų“, sako Monteskjė, „nes jei jos melagingos, galiu būti apgautas; jeigu teisingos, galiu įgyti neapykantos žmonių, kurie neverti, kad apie juos manyčiau.“
Popiežius Klemensas XIV, atsakydamas į sveikinimus, nusilenkė, sakydamas, kad dar neatsiprato nuo mandagumo. „Jūsų Šventenybei nereikėjo nusilenkti“, tarė ceremonijų meistras Klemensui XIV, kai tas nusilenkė, atsakydamas užsienio pasiuntiniams į linkėjimus dėl jo išrinkimo popiežiumi. „Prašau dovanoti“, atsakė, „per trumpai esu popiežiumi, kad būčiau atpratęs nuo mandagumo.“
Geltonojo drugio epidemijos metu Savanoje, visiems pabėgus, jaunas vaikinas pasisiūlė slaugyti ligonius. Nepaisant pavojaus, jis atsidėjo šiam darbui ir net paaukojo visą savo uždarbį ligonių labui. Mirė pats užsikrėtęs. „Tamsta pavaduoji Frankliną“, tarė ministras grafas de Vergennes Džefersonui, pasiųstam į Paryžių pasiuntiniu. „Tik užimu jo vietą“, atsakė Džefersonas, „joks žmogus negali jo pavaduoti.“
Marija Stiuart, eidama į egzekucijos vietą, padėkojo tarnui už pagalbą, pavadindama tai paskutiniu vargu, kurį jam daro. Kai Marija Stiuart, Škotijos karalienė, lipo į žudynių vietą, vienas tarnų padavė jai ranką, kurią ji priėmė, tardama: „Labai ačiū; tai paskutinis vargas, kurį tamstai darau.“