Kristaus kančia buvo didžiulis įkvėpimo ir stiprybės šaltinis daugeliui šventųjų, padėdamas jiems įveikti ydas, kęsti sunkumus ir atsisakyti pasaulietiškos garbės dėl amžinojo vainiko. Pažvelgimas į Nukryžiuotąjį skatino nuolankumą ir ištvermę.

Kristaus kančia daugeliui šventųjų buvo didžiausias pasišventimo, jėgų ir ištvermės šaltinis. Jonas Gualbertas nugali neapsakomą savo rūstumą, o Hiacintas savo tuštybę vienu tik pažvelgimu į Nukryžiuotąjį bei mintimi apie kenčiantį Išganytoją. Šv. Pranciškus Asyžietis, mąstydamas apie Išganytojo kančią, lieja graudžias ašaras. Feliksas iš Kantaličio sakėsi, kad griežtoje vienuolyno reguloje turįs daug paguodos, matydamas vienuolyne Nukryžiuotojo paveikslą. Gotfridas Bulonietis atsisakė nešioti Jeruzalės karaliaus vainiką vien dėl to, kad ten Išganytojas nešiojo erškėčių vainiką. Elžbieta Tiuringietė padėjo savo auksinį karališką vainiką bažnyčioje, tardama: „Negaliu puošti savo galvos blizgančiu vainiku ten, kur matau savo Išganytoją apvainikuotą erškėčių vainiku.“ Šv. Klara sakydavo: „Argi gali žmogus savo vargais skųstis, žiūrėdamas į Kristų, kabantį ant kryžiaus ir apsipylusį kraujais.“ Anglijos karalienė Marija Stiuart liepė skyde atvaizduoti keturias karūnas. Visi nepaprastai nustebo, nes ji tebuvo trijų karalysčių valdytoja. Po ketvirtos ji liepė parašyti: „Aš ieškau aukštesnių dalykų, būtent, amžino vainiko.“ Rudolfas Habsburgietis, paėmęs kryžių, kalbėjo: „Kryžius – mano skep­tras.“ Tai reiškia: valdovai, atsiminkite, kad jūs esate Dievo tarnai, jūs esate Kristaus įgalioti tautai pirmininkauti…