Šv. Margarita, persekiojama pagonio tėvo ir teisėjo dėl savo tikėjimo, drąsiai liudijo Kristų. Paklausta, kodėl garbina nukryžiuotą žmogų, ji paaiškino, kad Jo mirtis parodė Jį esant žmogumi, o prisikėlimas – Dievu, ir liko ištikima Kristui iki kankinių mirties.

Šv. Margarita kankinė, motinai anksti mirus, tėvo buvo pavesta auklėti krikščionei moteriškei, kuri išmokė šv. Margaritą šv. tikėjimo ir doros. Pagonis tėvas dėl to supyko ant dukters ir išvarė ją (284 m.) iš savo namų į kaimą prie sunkaus darbo, kad ten ji, visų niekinama, permainytų savo mintis. Šventajai neišsižadant Kristaus, supykęs tėvas atidavė ją stabmeldžių teisėjui. Margaritą nuo krikščionystės ilgai atkalbinėjęs, pradėjo visaip ją kankinti: rykštėmis plakė, geležies šukomis badė ir draskė jos kūną. Šventoji mergelė kantriai kentėjo. Teisėjas tyčia paklausė, koks jos tikėjimas? „Aš esu krikščionė“, drąsiai atsakė kankinė. Tada teisėjas tarė: „O, kaip paika garbinti žmogų kaip Dievą, kurs, be to, yra miręs ant paniekos medžio!“ Margarita atsakė: „Dėl ko tu kalbi tik apie Kristaus mirtį, o tyli apie Jo iš numirusių atsikėlimą? Jo kančia ir mirtis rodo, kad Jis yra žmogus, o Jo atsikėlimas, kad Jis yra Dievas.“ Teisėjas įsakė vėl ją kankinti. Jokiu būdu negalėdamas Margaritos įveikti, teisėjas liepė nukirsti jai galvą.