Paprastas gyvenimas pilnas džiaugsmo ir pasitikėjimo.

Gražų pavasario rytą žaliame klony, tarp medžiais apaugusių kalnų ganė sau linksmas piemenėlis avis, dainuodamas ir šokinėdamas iš džiaugsmo. Tuo metu medžiojo tos žemės kunigaikštis ir, jį pamatęs, pasišaukė pas save ir tarė: „Sakyk man, kodėl tu toks linksmas, vaikeli?“

Berniukas kunigaikščio nepažino ir sako: „O kodėl man nebūti linksmam? Ir šviesiausias mūsų kunigaikštis ne turtingesnis už mane“.

— „Taip? — tarė kunigaikštis; — na, pasakyk, ko gi tu taip daug turi?“

Berniukas atsakė: „Skaisčiame mėlyname danguje saulė šviečia man taip pat maloniai, kaip ir kunigaikščiui, kalnai ir kloniai žaliuoja ir žydi man taip pat dailiai, kaip ir jam. Abiejų savo rankų neduočiau ir už šimtą tūkstančių guldenų, o savo akių neatiduočiau ir už visas brangenybes, kurios yra kunigaikščio ižde. Be to, aš turiu visa, ko aš noriu; aš ir nenoriu daugiau, kaip man reikalinga; kasdien privalgau sočiai, turiu tinkamus drabužėlius apsitaisyti, o už savo darbą ir triūsą gaunu kasmet algos tiek, kiek man visai užtenka. Ar sakysi tamsta, kad kunigaikštis daugiau turi?“

Nusišypsojo malonus kunigaikštis, davė jam save pažinti ir tarė: „Tavo teisybė, mielas vaikeli, dabar gali sakyti, kad ir pats kunigaikštis tat pripažino. Visuomet būk toks linksmas“.