Pasakojimas apie spartiečius, kurie, nužudę Persų karaliaus Kserkso pasiuntinius, savanoriškai nusiuntė du vyrus pas Kserksą pasiaukoti, kad būtų nubausta visa tauta. Kserksas, nustebintas jų didvyriškumo ir pasiryžimo mirti už tėvynę, dovanojo bausmę ir paleido juos namo. Pasakojimas pabrėžia pasiaukojimą, ištikimybę tėvynei ir priešų meilę.

Persų karalius Kserksas apie 490 m. [pr. Kr.] pasiuntė į įvairias Graikijos vietas valdininkus, kuriems graikai turėjo pareikšti ištikimybę naujajam savo valdovui. Keršto pavergėjams pagauti, spartiečiai suėmė Kserkso pasiuntinius ir įmetė į šulinį, sakydami: „Ten jūs gausite žemės ir vandens.“ Mat anų laikų papročiu, pasiuntiniai reikalavo žemės ir vandens, kurie buvo ištikimybės valdovui pareiškimo ženklas. Paskum spartiečiai susigriebė, supratę, kad Kserksas žiauriai juos nubaus už pasiuntinių nužudymą. Tuojau sušaukė tautos susirinkimą ir nutarė pasiųsti kelis savanorius, kurie pasiaukotų už visą šalį. Į susirinkimo priešakį išėjo du spartiečiai ir sutiko keliauti pas Kserksą ir pasiduoti jo kerštui. Kserksą jie susitiko Sūzuose ir, drąsiai priėję prie karaliaus, tarė jam: „Spartiečiai sulaužė šventas tarptautines teises ir nužudė Persų pasiuntinius. Jie mato savo sunkų prasikaltimą ir todėl nori atgailą daryti. Jie siunčia mus pas tave, kad tu mums atkeršytumei. Iš tėvynės meilės mes esame pasiryžę kentėti ir mirti.“ Kserksas buvo nustebintas tokiu dviejų spartiečių didvyriškumu, dovanojo dėl jų visiems spartiečiams bausmę ir paleido atvykusius namo.