Pasakojimas apie šv. Pachomijų, kuris, būdamas pagonis ir kareivis, atsivertė pamatęs pirmųjų krikščionių nepaprastą gerumą ir meilę. Jo pulkui sustojus Tėbuose, krikščionys atnešė kareiviams maisto ir priglaudė juos su tokiu malonumu, kokio Pachomijus nebuvo matęs pagonių pasaulyje. Tai jį įtikino, kad krikščionių tikėjimas yra dieviškas, nes Dievas yra gerumas ir meilė. Pasakojimas pabrėžia gerumo ir meilės svarbą atsivertimui.

Šv. Pachomijus, kuris įkūrė Egipte vieną iš pirmųjų vienuolynų, atsivertė matydamas pirmųjų krikščionių nepaprastą gerumą. Turėdamas 20 metų amžiaus, Pachomijus įstojo į Konstantino Didžiojo kariuomenę. Kartą jo pulkas, po ilgos sunkios kelionės, sustojo Tėbuose, kur jau buvo daugybė krikščionių. Pamatę suvargusius kareivius, krikščionys sunešė jiems įvairių valgių ir gėrimų ir priglaudė juos su tokiu malonumu, kokio Pachomijus nebuvo matęs pagonių pasaulyje. „Kokie žmonės mus taip gražiai aptarnauja?“ paklausė jis saviškių. „Tai naujojo, J. Kristaus įsteigto, tikėjimo išpažinėjai“, atsakyta Pachomijui. „Tokiu būdu ta naujoji tikyba yra dieviška, nes tik toks tikėjimas yra iš Dievo, kuris yra pats gerumas ir meilė“, sušuko Pachomijus. Netrukus jis priėmė krikščionių tikėjimą ir tapo net žymiu Bažnyčios šventuoju.