Pasakojimas apie Andriejų Korsinį, kuris jaunystėje susidėjo su blogais draugais. Jo motina, sūnui negrįžus per naktį, apsivilko gedulo rūbais ir meldėsi karmelitų bažnyčioje. Sutikusi sūnų, ji pasakė, kad jis jiems miręs. Tai paveikė Andriejų, ir jis įstojo į karmelitų vienuolyną. Pasakojimas iliustruoja motinos maldos ir dvasinio gedulo galią atsivertimui.

Šv. Andriejus Korsinis, turtingų kunigaikščių sūnus, dar jaunas būdamas susidėjo su netikusiais draugais, kurie vis giliau ir giliau traukė jį į dvasios purvus. Motina su ašaromis maldavo sūnų mesti netikusią draugystę. Sūnus nors kartais žadėjosi, bet pažado nepildė. Kartą Andriejus visą naktį neparėjo į namus. Motina labai tuo susigraužė. Ji įsako visiems savo namiškiams apsivilkti gedulo rūbais, pati taip pat gedulo drabužiuose eina į karmelitų bažnyčią, ilgai ir karštai ten meldžiasi. Pakeliui į namus ji sutinka Andriejų. „Kaip tai – geduluose? Kas gi pas mus mirė?“ klausia sumišęs sūnus. „Čia ne vieta aiškinti,“ atsako motina. Parėjus namo ji taip prabyla į sūnų: „Andriejau, tu apsimeti nežinąs, dėl ko mes liūdime. Tu esi mūsų nuliūdimo priežastis. Tu juk esi mums miręs. Mums pasilieka vien apgailėti savo ir tavo nelaimę.“ Graudžios ašaros vėl pasipila per motinos skruostus. Tas įvykis giliai paveikė Andriejų. Netrukus jis pametė pasaulį ir įstojo į karmelitų vienuolyną.