Iš pasakojimo, tradiciškai vadinamo Nican Mopohua
(Iš XVI a. Meksiko arkivyskupijos archyvo)

1531 m. gruodžio pradžioje vienas neturtingas malonaus būdo indėnas, vardu Jonas Didakas, kilęs iš Kuatitlano, o šios gyvenvietės sielovada priklausė Tlatelolko vienuoliams, ankstų šeštadienio rytą keliavo į Tlatelolką, į šventąsias Mišias.

Kai atėjo prie kalvos, vadinamos Tepejaku, jau švito. Jis išgirdo virš kalvos giesmę. Kai giesmė liovėsi ir eiti toliau nebebuvo kelio, išgirdo, kad jį šaukia nuo kalvos viršūnės: „Mylimasis Jonai Didakai“, – buvo jam pasakyta. Tuojau pat išdrįso užkopti ten, iš kur šaukiamas suprato esąs.

Užlipęs ant kalvos, išvydo stovinčią ponią, kuri pašaukė, kad jis prieitų arčiau. Kai jis prie jos prisiartino, labai nustebo, kokia ji buvo graži: jos drabužis švytėjo tarsi saulė. Ten Mergelė apreiškė jam savo valią. Ji tarė jam: „Žinok, mylimasis sūnau, kad aš esu Dievo Motina, visuomet Mergelė, Motina garbingiausiojo Dievo, gyvybės Kūrėjo, kuris visa sukūrė ir visa palaiko, dangaus ir žemės Viešpaties. Labai noriu, karštai trokštu, kad man būtų pastatyta šventovė toje vietoje, kurią parodysiu. Ją nurodžiusi pašlovinsiu, suteiksiu savo meilę ir gailestingumą, savo pagalbą ir apsaugą, nes tikrai esu jūsų gailestingoji Motina, tavo ir visų žmonių, suvienytų šioje žemėje, ir visų kitų, kurie mane myli, kurie manęs ieško, kurie pamaldžiai ir su pasitikėjimu manęs šauksis. Ten išklausysiu jų verksmą ir liūdesį, išgydysiu nuo kančių ir visokių vargų. Tačiau, kad išsipildytų mano troškimas, nueik į Meksiko miestą, į vyskupo rūmus. Pasakyk jam, kad aš tave siunčiau jam pranešti, kaip aš noriu, kad čia man būtų pastatyti namai, kad čia, šiame slėnyje, man būtų pastatyta šventovė.“

Sugrįžus į miestą, tuojau nuėjo pas vyskupą, vardu Jonas Sumaragietis, priklausantį pranciškonų ordinui. Tačiau vyskupas, išklausęs Jono Didako, tarsi ne visiškai patikėdamas, šitaip atsakė: „Sūnau, dar kartą ateik ir tuomet tave išklausysiu. Tačiau aš pagalvosiu, ką daryti dėl tavo noro ir prašymo.“

Kitą dieną jis išvydo Karalienę, nužengiančią nuo kalvos, iš kur ji žvelgė į jį. Ji atėjo jam priešais, sulaikė jį ir tarė: „Klausyk, mylimasis sūnau: jokiu būdu nebijok ir nesielvartauk, nieko nedaryk dėl savo dėdės ligos ar kokio kito sunkumo. Argi čia nesu aš, tavo Motina? Argi tu nesi mano šešėlyje ir globoje? Argi aš nesu tavo gyvenimo ir laimės šaltinis? Ar tu nesi mano glėbyje, mano rankose? Ar ko kito tau reikia? Nesielvartauk ir nebūgštauk. Užlipk ant kalvos ir toje vietoje, kur mane išvydai ir aš tau kalbėjau, ten pamatysi įvairių gėlių. Nuskink jas ir surink, ir nusileidęs atnešk jas man.“

Taigi Jonas nusileido ir atnešė Dangaus Karalienei gėles, kurias buvo surinkęs. Tačiau ji, jas išvydusi, paėmė jas savo garbingomis rankomis, vėl subėrė į Jono apsiaustą ir tarė jam: „Mano mylimasis sūnau, šios gėlės yra ženklas, kurį nuneši vyskupui. O, tu esi mano pasiuntinys, kurio ištikimybei šitai pavedu. Tave griežtai įspėju: žiūrėk, kad išskleistum savo apsiaustą tik vyskupo akivaizdoje ir parodytum jam, ką atneši. Taip pat papasakosi, kaip tau liepiau užlipti į kalvą ir ten surinki gėles, ir ką ten išvydai ir nustebai, idant jis įtikėtų ir veiktų, kad pastatytų šventovę, kurios aš noriu.“

Taigi, kaip liepė Dangaus Karalienė, jis iškeliavo į Meksiko miestą. Džiaugsmingai ėjo, nes viskas turėjo sėkmingai klostytis. O įėjęs Jonas parpuolė kniūpsčias prieš vyskupą ir jam papasakojo, ką buvo matęs ir ko pas jį buvo pasiųstas. Tarė jam: „Pone, atlikau, ką man paliepei. Nuėjau pasakyti mano Poniai, Dangaus Karalienei, Švč. Mergelei, Dievo Gimdytojai, jog tu prašai ženklo, kad galėtum manimi tikėti ir pastatytum šventovę ten, kur pati Mergelė trokšta. Taigi pasakiau jai, kad pažadėjau atnešti tau kokį nors jos valios ženklą. Ji išklausė, ko tu prašei: maloningai priėmė tavo norą gauti ženklą, kad galėtum išpildyti jos valią ir šįryt, labai anksti, vėl man liepė pas tave ateiti.“

Subėgo visas miestas: žiūrėjo į garbingąjį atvaizdą, stebėjosi juo, žavėjosi kaip Dievo kūriniu, prašė užtarimo. Ir tą dieną Jono Didako dėdė pasakė, koks yra Mergelės kvietimas ir kad jos atvaizdas bus vadinamas Švč. Mergelės Marijos iš Gvadelupės vardu.

Šaltinis: Valandų liturgija, gruodžio 12 d., Aušrinė / https://vl.katalikai.lt/?data=2022-12-12#