Tikrovė. Kasdienybė. Šventės: religinės, asmeninės, bendruomeninės. Apie tai šį sekmadienį kalbama Evangelijos ištraukoje. Vestuvės, ne bet kokios, o karališkos. Svečiai, ne bet kokie, o kviestiniai – rinktiniai. Vaišės – ypatingos. Viskas surengta, kad būtų gera, linksma, iškilminga. Daug išlaidų, pastangų, daug išmonės, daug nuovargio, pasiaukojimo, daug…

Ir štai – niekas neatvyksta. Nusivylimas, nerimas, pyktis, įtūžis, beprasmybės patirtis. Sakysite, nepažįstama. Netiesa. Daugybę kartų esame taip nuvylę ne tik žmones, bet ir patį Viešpatį. Negaliu, nenoriu, turiu reikalų, sirguliuoju, sekmadienį turėjau svečių, man tai tiesiog neįdomu – nesakykime, kad taip ar panašiai nesame pasielgę.

Viešpats rengia mums puotą per kiekvienas šv. Mišias, o mes tam neturime laiko. Visada atsiras „svarbesnių“ reikalų už mūsų dvasinio gyvenimo ugdymą. Žmogus yra psichofizinė būtybė, tačiau šiai sąjungai vadovauja dvasia. Dvasią ugdyti ir brandinti galima tik vienu būdu – Dievo artumu. Vestuvės surengtos, taigi mums reikia ateiti ir dalyvauti gyvenimo ir tikėjimo šventime.

Gali kilti priešiškumas. Aš ne iš tų, kurie abejingai žiūri į šventes – einu kiekvieną sekmadienį į šventąsias Mišias, vykstu į atlaidus, aktyviai dalyvauju religinėse šventėse, esu aktyvus parapijos gyvenime. Taip išeitų, jog nei ši Evangelijos citata, nei juo labiau čia pateikiamas apmąstymas ne apie mus. Tačiau ar tikrai?

Mes esame išrinkti būti vestuvėse, tačiau būtina sąlyga – vestuvių drabužis. Jeigu akylai įsižiūrėsime – įėjo visi ir tas, kuris buvo be vestuvių drabužio. Visi sukviestieji iš pakelių, kryžkelių, atsitiktiniai, tiesiog savais reikalais keliaujantys žmonės, ir štai jums akibrokštas – jie surado laiko ateiti į vestuves.

Keistas reikalavimas – vestuvių drabužis, iš kur tokį gauti ir kaip jis turėtų atrodyti? Akivaizdu, kad visi atėjusieji apsivilko vestuviniu rūbu – nuolankumu. Kitaip neįmanoma, nes tik taip žmogus gali iš tikrųjų švęsti ir puotauti su savo Viešpačiu. Dvasios ugdymas – tai apsivilkimas Kristumi, nusivilkus senąjį žmogų. Gyvenimas tikrovėje – atpažinti užduotį vis iš naujo ir iš naujo apsivilkti vestuvinį drabužį. Meilės Dievui, artimui, nuolankumo, pasitikėjimo, vidinės ramybės drabužį.

Verta susirūpinti – o koks mano vestuvinis drabužis? Gal reikia jį išvirinti Dievo meilėje ir gailestingume? Vienoje senoje giesmėje giedama: „Nuskreto rūbas, kur mums Krikštas davė, kiek kartų, Dieve, esam tau melavę?“ Mums kiekvienam būtina susirūpinti vestuvių pokylio drabužiu, kad neišgirstume nuosprendžio apie mūsų išmetimą, kur verksmas ir dantų griežimas. Kasdien svarbu atpažinti tikrovę, kurioje gyvendami visada būtume pasirengę dalyvauti Kristaus meilės puotoje, ir gyvenimo Viešpats mums leis dalyvauti amžinosiose vestuvėse Dangaus Karalystėje. Vis dėlto itin svarbu rūpintis savo vestuviniu drabužiu ir įvertinti jo būklę. Juk be jo neįeisime ten, kur amžinai būsime laimingi ir kur mūsų laukia tokia laimė, apie kurią žinome tik tiek – ko ausis negirdėjo, ko akis neregėjo, kas žmogui nė į galvą neatėjo, tai parengė Dievas tiems, kurie jį myli. Tik ar turiu tam tinkamą vestuvių drabužį? Amen.

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2017-09.pdf