Mirtis bus sunaikinta!

Bažnyčia šiandien mums priešais akis iškelia moterį atbaigtu pavidalu – su kūnu ir siela į dangų paimtą Mariją. Todėl šią iškilmę švenčiame vidurvasarį, derliaus nuėmimo metu. Švenčiame moters, kuriai Dievas padarė didžių dalykų, šventę. Išoriškai ji buvo moteris kaip ir kitos. Išgyveno sunkių ir rūsčių valandų. Skurdžioje aplinkoje pagimdė kūdikį. Turėjo pakelti bėgimą į svetimą šalį ir baisias valandas ant Golgotos. Ir sykiu ji niekada nesiliovė tikėjusi, kad Dievas viską kreipia išganymo link. Per gyvenimą žengė kupina rūpesčio, bet nesusvyruodama. Todėl jau VI a. krikščionys ėmė aukštinti jos gyvenimo kelią. Ir nepajudinamai laikėsi tikėjimo, kad Dievas savo motiną atbaigė visą – dangun paėmė su kūnu ir siela. 1950 m. popiežius Pijus XII (1939–1958) iškilmingai paskelbė Marijos į dangų paėmimo su kūnu dogmą. Tai padaryta praslinkus keleriems metams nuo Antrojo pasaulinio karo, baisaus karo, nusinešusio nesuskaičiuojamus milijonus gyvybių, pabaigos. Karui vos pasibaigus, vėl imta rūpintis vien materialinės gerovės atkūrimu, pradėta kaldinti naujus ginklus, iš naujo ginkluotis. Priešindamasi šiai beprotystei, Bažnyčia panoro pabelsti į žmonių širdis žinia, jog žmogui būdingas kilnumas, pranokstantis jo turimą nuosavybę, kilnumas, kurio neįmanoma sugriauti nė ginklais. Marija – paimta į dangų su kūnu ir siela! Net jei žmonės naikina žmones ginklais, Dievo akyse kiekvienas žmogus išlaiko savo kilnumą.

Marijos paėmimas į dangų! Vienas šios ištaros žodis šiandien skamba labai senamadiškai. Kas mūsų dienomis bekalba apie dangų? Ar dar yra tokių? „Dangų palikime žvirbliams“, – tokia buvo Bertoldo Brechto žinia, o Albert’as Camus Jėzaus žodžius: „Mano Karalystė ne iš šio pasaulio“ (Jn 18, 36) iškreipė į: „Mano karalystė iš šio pasaulio.“ Tokia buvo ištiso šimtmečio programa. O po jo daugybė žmonių ir toliau tylomis gyvena pagal žodžius: „Mano karalystė iš šio pasaulio!“ Šiame pasaulyje norime mėgautis gyvenimu ir išspausti iš jo viską, kas įmanu, nes dėl anapusinio pasaulio buvimo nesame labai tikri. Trokštame iš laiko išreikalauti to, ko mums negali pasiūlyti amžinybė. Bet jei iš laiko atimame amžinybę, jo mums visada bus per mažai, tada jame būsime genami karštligiškos skubos ir streso, tada laikas mus pačius padarys trapius ir griaunančius. Tikėdami, kad Marija į dangų paimta su kūnu, reiškiame įsitikinimą, jog žmogaus mirties akimirka daug reikšmingesnė už gimimo akimirką. Gyvenimo atbaigimo akimirka svarbesnė už gimimo valandą, kai viskas dar nesubrendę ir neatbaigta.

Mirtis yra sunaikinta

Šiandienės iškilmės gerąja žinia mums sakoma tai, kas svarbu mūsų gyvenimui su Dievui. Tai – mūsų išganymas! Marija yra atpirkto žmogaus „ikona“, tobulas paveikslas. Ja kaip pavyzdžiu mums rodoma, kam visi esame pašaukti – atbaigimui Dieve! Kaip anuomet Marija, taip ir mes keliaujame per laiką. Visi artinamės prie tos valandos, nes mūsų gyvenimo pabaigoje susiliečia laikas ir amžinybė, praeinamybė ir nemirtingumas. Ir niekas iš mūsų nežino valandos, savo mirties valandos. Ir Marija, mūsų dangiškoji motina, nuėjo tuo keliu, keliu per laiką, lydėdama savo dieviškąjį Sūnų nuo Betliejaus tvartelio iki Golgotos kryžiaus. Jai turėjo išsipildyti Simeono pranašystė: „Tavo pačios sielą pervers kalavijas“ (Lk 2, 35). Apsaugotoji nuo gimtosios nuodėmės pažino skausmą ir kančią. Tačiau Dievas jos gyvenimą apvainikavo šlove. Šiandienėje dėkojimo giesmėje sakoma: „Tu jai neleidai kape sunykti, nes ji stebuklingai pagimdė <…>gyvybės Kūrėją.“ Todėl Marija pirmoji iš Kristaus gavo mums visiems pažadėtą šlovę. Tad mums ji tapo vilties ženklu ir paguodos šaltiniu. Štai šiandienės šventės žinia, teikianti mums pasitikėjimo bei skatinanti dėkoti: kas nutiko Marijai, nutiks ir visiems, kurie keliaudami per laiką neiškrypsta iš Dievo šlovės link vedančio kelio. Tas kelias yra Kristus! Mums jis yra kelias, tiesa ir gyvenimas – ne koks nors kelias, bet kelias, vedantis į išganymą, į mūsų gyvenimo atbaigimą.

Marija taria „taip“ Atpirkėjui

Šiandienė Marijos šventės diena susijusi su labai gražiu ir prasmingu papročiu: į Bažnyčią atsinešame pašventinti laukų gėlių bei gydomųjų augalų puokšteles. Pagerbiame Mariją ir padėkojame Kūrėjui už gamtos dovanas. Šviesiai ir kukliai – tai labai pritinka Dievo Motinai. Marija, ištardama „taip“, įgalino pasauliui išganymą. Tą ir turi priminti gydomosios žolės, tradiciškai šventinamos tą dieną. Vaizdingai kalbant, Mariją galima pavadinti tam tikru gydomuoju augalu kūrinijos sode, nes joje žmonėms bręsta pasaulio išganymas – Jėzus Kristus. Mūsų šiandienė iškilmės diena mums primena, jog ir mes kūnu ir siela būsime atbaigti Dieve, o gydomosios žolelės dar labiau paryškina mintį, kad Dievo teikiamas išganymas apima ne tik sielą. Mūsų kūnas irgi yra gėris, Dievas priima ir mūsų trapų kūniškumą. Nors nuo mirties neapsaugo joks vaistas ir ją įveikia vien Kristus, gydomosios žolės palengvina kūno negalavimus. Panašiai yra ir su mūsų tikėjimu: kančios šiame pasaulyje nepanaikinsime, bet tikėjimas mus siūlo palengvinimo ir galutinės įveikos perspektyvą. Savo gyvenimo kelyje kreipkime žvilgsnį į Mariją, jos tikėjimą, jos beribį atsidavimą Dievui. Neišleiskime iš akių savo gyvenimo tikslo! Visose gyvenimo situacijose pamaldžiai kreipkimės į tą, kuri su kūnu ir siela buvo paimta į dangų, tardami: Šventoji Marija, Dievo Motina, melsk už mus nusidėjėlius, dabar ir mūsų mirties valandą. Amen.

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2013-07.pdf