Broliai ir seserys Kristuje, šeštojo Velykų sekmadienio Dieviškojo Žodžio liturgijos pagrindinė mintis yra meilė. Dievas yra meilė: Jis mus pamilo ir atsiuntė savo Sūnų. Dabar jis laukia atsako iš mūsų. Kaip mums suprasti, kaip sužinoti, ar mūsų meilė yra tikra, autentiška? Juk taip lengva susikurti iliuzijas. Įsitikinkime, ar mūsų meilė Dievui ir artimui nėra melas. Gal tik apsimetame, jog mylime, laukdami labiau iš kitų palankumo. Šventojo Rašto skaitiniuose yra du ypatingi ženklai: ištikimybė įsakymams ir artimo meilė. Iš šių ženklų mes neklaidingai galime atskirti, ar mūsų meilė Dievui yra gryna, ar ne. Ar mes suprantame, jog Dievo slėpinys yra meilės paslaptyje? Dievas mus pamilo dovanai, be jokio mūsų nuopelno. Jis priima visus neišskirdamas rasės, kilmės, kultūros.

Papasakodamas apie romėnų valdininko Kornelijaus krikštą, šv. Lukas mums parodo, jog Dievas nieko neišskiria iš Jėzaus Kristaus išganymo. Evangelija skirta visiems žmonėms be išimties. Gimstanti Bažnyčia turėjo didelę problemą: jai reikėjo pakrikštyti pagonis nepaisant draudžiančių žydų įstatymų. Todėl Šventoji Dvasia, Petrui tebekalbant, nužengė ant visų ir padėjo šią problemą išspręsti: „Dievas nėra žmonėms šališkas. Jam brangus bet kurios tautos žmogus, kuris jo bijo ir teisingai gyvena“ (Apd 10, 34–35). Šventoji Dvasia sugriovė barjerą, skyrusį žmones: barjerą tarp rasių ir klasių. O ar mes gebame meilėje peržengti egoizmo ir puikybės barjerus?

Brangieji, meilei laimėti tėra tik vienas būdas, o jis yra toks, kad pačiam reikia mylėti.

„Dievas yra meilė, – sako šv. Jonas. – Jis pamilo ir atsiuntė savo Sūnų kaip permaldavimą už mūsų nuodėmes.“ Iš čia ir kyla mums pareiga mylėti vieni kitus, nes meilė iš Dievo. Tikintysis, tikras krikščionis yra tas, kuris tiki šia meile, kuris gyvena šia meile ir ja myli kitus.

Šv. Augustinas viename pamoksle rašė: „Dievas yra meilė (1 Jn 4, 8). Kokį pavidalą turi meilė, kokią formą, kokią figūrą? Kokias kojas, kokias rankas? Niekas negali to pasakyti. Bet ji turi kojas – jos neša tave į bažnyčią. Ji turi rankas: jos pasigailėdamos išsitiesia į vargšus. Ji turi akis: su jomis pažįsta kenčiančius. Ji turi ausis, apie kurias Viešpats sako: Kas turi ausis klausyti – teklauso! (Lk 8, 8).“

Prieš mirtį Jėzus Paskutinės vakarienės kambaryje apaštalams sako savo testamentinius žodžius apie abipusės meilės slėpinį. Idant išliktume šioje meilėje, yra viena būtina sąlyga – tai visiška ištikimybė Viešpaties įsakymams. Maža to, Kristaus mokinys privalo būti Dievo meilės šauklys, skleidėjas: „Nėra didesnės meilės, kaip gyvybę už draugus atiduoti“ (Jn 15, 13), „Dievas yra meilė!“ (1 Jn 4, 8; 1 Jn 4, 16) – tai pagrindinė visos Evangelijos žinia mums. Šiandien liturgija kviečia atverti šios meilės gelmes.

„Dievas yra meilė.“ Jėzus atėjo pas mus paskelbti šios meilės. Tai sudaro jo mokymo esmę. Meilę krikščioniškoji religija stato pirmoje vietoje, nes tai Dievo dovana. „Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris jį tiki, nepražūtų“ (Jn 3, 16). Dievas mus pasirinko tokius, kokie esame, su mūsų silpnybėmis ir nuodėmėmis.

Dievas laukia meilės atsako iš mūsų. Meilė gimdo meilę.

Dievą mylėti reiškia:

Pasilikti Jame. „Jei laikysitės mano įsakymų, pasiliksite mano meilėje“ (Jn 15, 10).

Ieškoti tik to, kas Dievui patinka. Kas tikrai myli, stengiasi rūpintis mylimu asmeniu ir išpildyti jo troškimus.

Šv. Augustinas rašė: „Be meilės tikėjimas yra tuščias. Sujungtas su meile, tikėjimas yra krikščionio, be meilės – velnio. Pridėk prie tikėjimo meilę, kad būtų tikėjimas, kaip apaštalas sako: Tikėjimas, kuris veikia meile (Gal 5, 6). Radęs tokį tikėjimą, radai krikščionį, radai Jeruzalės gyventoją, radai angelų draugą, radai kelyje dejuojantį piligrimą. Prisijunk prie jo. Jis tavo bendras. Skubėk prie jo, kad ir tu toks būtum.“

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2015-04.pdf