Su nostalgija menasi laikai, kai bažnyčioje per Sumą griausdavo vargonai ir skambėdavo sudėtingi polifoniniai kūriniai – dramatiškas Miserere, per laidotuves Dies irae. Gal dar likęs koks kunigas mohikanas, kuris prie karsto užgieda senąjį, pagaugais per odą einantį „Gelbėk mane, Viešpatie“: diena rūstybės, liepsnojantis dangus, o jo fone – teisiamas pasaulis.

Baigdami liturginius metus apmąstome panašius vaizdinius – užtemusi saulė, iš dangaus krintančios žvaigždės, sukrėstos Dangaus galybės.

Gaila, kad anie dramatiški kūriniai, labai tinkantys šiam laikui ir šios dienos Šventojo Rašto ištraukoms, pasitraukė iš liturgijos. Kur dabar žmogus gali būti sukrėstas ir pajusti savo mažumą ir menkumą? Ne kiekvienas gali atsistoti ant tarpeklio atbrailos ir žvelgti iš arti į riaumojantį krioklį, stebėti praūžiantį uraganą ar plaukti audringa jūra.

Dievas yra didis, – dažnai kartoja musulmonai. Tai ir mūsų Bažnyčios tiesa. Ji nebuvo kokio nors Bažnyčios susirinkimo atšaukta. Biblija apie Dievo artumą rašo ne tik kaip apie švelnų vėjelio dvelkimą, bet ir kaip apie visa ryjančią liepsną. Prieš Jo didybę drebėjo ne tik žydų priešai, bet ir pati išrinktoji tauta. Bet šiandienos žmogui papasakoti apie Dievo didybę nėra lengva. O kai nesuvoki Jo didybės, negali suprasti ir Jo nusižeminimo. Dėl šito nesupratimo didžiausias pasaulyje ir visatoje žmogui ima rodytis jis pats.

Vis dėlto kad ir kokius aukštus, dangų remiančius bokštus jis statytų, kad ir kokius gerus kelius tiestų, nertų į vandenynų gelmes, kiltų į kosmosą, žmogus niekada neprilygs Dievui ir netapšnos Jam per petį. „Dulkė esi ir į dulkę sugrįši!“ (Pr 3, 19) – šią tiesą patirsime kiekvienas ar dangui liepsnojant ir drebant pasaulio pamatams, ar asmeniškai susitikę mirtį ir palikdami šią gražią planetą.

Supratimas, kad esu dulkė prieš Dievą, labai svarbus. Paradoksalu, bet tik dėl šio supratimo galime pažinti tikrąją savo didybę. Kol pats save teigiu, manausi esąs kažkas, bandau sau įrodyti, kad nesu dulkė, iš tokių pat kaip aš laukiu, kad tai patvirtintų. Kaip godžiai žmonės, nepažinę Dievo, ieško žmonių pripažinimo ir įvertinimo! Kad pagirtų, kad paplotų, kad užkabintų medalį ir pavadintų šaunuoliu, žmogus be Dievo aukoja ir eikvoja daugybę laiko ir jėgų. O žmogiška garbė nuvysta greitai, kaip žolė.

Prabėgo liturginiai metai, netruks prabėgti ir gyvenimas. Šiandien susimąstome apie jo ir pasaulio pabaigą. Bet ne viskam lemta pasibaigti. „Nors kalnai gali griūt ir į dulkes pavirsti, Viešpaties meilė išlieka“, – giedame vienoje giesmėje. Meilė, kuri nužudyta prisikelia, išduota neišduoda, yra Žmogaus Sūnus. Jis, kaip pranašavo Jobas, paskutiniuoju pakils viršum dulkių ir prisimins mus, dulkes, kurias mylėjo, dėl kurių nužengė iš savo didybės – Dangaus ir tapo į mus panašia dulke. Jis mūsų nepamirš ir vesis, kur laimė tikra ir kur žmogus daugiau niekada nebebus dulkė. Jis regės Dievą, vienintele atnaša amžiams padariusį tobulus šventinamuosius (plg. Žyd 10, 14), t. y. mus, kurie ne vien vadinami, bet ir esame Dievo vaikai.

Iš figos medžio pasimokyti negalime: pas mus jis neauga. Bet kaskart, kai matome vargšą ar pakeltą Švenčiausiąjį Sakramentą, sudrebėkime, nes Žmogaus Sūnus „jau arti, prie slenksčio“ (Mk 13, 29).

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2018-09-10.pdf